Senųjų meistrų tapybos technikos trumpai

By Donatas

Nuo aiškiai matomos dramos Carravagio darbe "Supper at Emmaus" iki  šeimyninių romantikos niuansų Vermeer'o "The love letter", natūralistiška ir realistiška senųjų meistrų tapyba užfiksuoja ryškius atspalvius, vingrias formas, dramatiškas tekstūras iš gamtos ir gyvenimo itin meistriškai. Naudodami tapybos technikų įvairovę, senieji meistrai kūrė originalų meną, kuris peržengė laiko ir geografijos barjerus bei šviečia it kūrybinio meistriškumo švyturys dabarties realizmo ir klasikinio realizmo meistrams bei studentams. Šimtmečiais tobulinta senųjų meistrų tapybos technika yra naudojama dailininkų visame pasaulyje, vaizduojant gamtą ir tikrą gyvenimą unikalioje visą to didybėje bei dramatiškoje elegancijoje.
Tikiuosi, jog ši kukli apžvalga leis geriau susipažinti su technikomis, kuriomis yra atlikti vieni geriausių žmonijos meno kūriniai ir bent kažkiek priartins šiandieninės kartos jaunuosius dailininkus prie klasikinės tapybos technikos.


Senųjų meistrų tapybos technikos: Posluoksniai

Viena iš plačiausiai senųjų meistrų naudotų technikų buvo posluoksniai. Tai yra preliminarus procesas leidžiantis dailininkui pavaizduoti kontūrus, sutvarkyti kompozicija ir nustatyti toninę atmosfera jo kūrinyje. Posluoksnis sukuria neutralių spalvų, galutinio darbo versija naudojant tempera arba aliejinius dažus.  Tempera yra tapybos priemonė, kurioje pigmentas yra sumaišytas su kiaušinio tryniu ir vandeniu. Dažniausiai posluoksnis yra nespalvotas, bet yra ir retų išimčių. Veliau yra tepami spalvoti sluoksniai ir pasiekiamas galutinis darbas.

Kad sukurti šedevrą, dailininkas pirmiausia turi pasidaryti kruopštų ir tikslų posluoksnį, nusistatyti tikslius tonus ir kompozicija. t.y. dalykus, kurių dailininkas turės laikytis dirbdamas ties paskutiniais posluoksniais.
Nepaisant to, kad kai kurie šiuolaikiniai dailininkai daro viską iš karto ir nedaro posluoksnių, studentui yra privalu gerai ji įvaldyti, kad galėtų pagerinti savo kūrybos lygi.

Rudasis ir "negyvasis" posluoksniai

Senųjų meistrų tapybos technikos: Liejimas

 Liejimas yra kita dažnai senųjų meistrų naudota technika.  Liejimas yra permatomas dažų sluoksnis tepamas ant išdžiuvusių dažų arba ant išdžiuvusio posluoksnio. Nepaisant to, kad dažniausiai ši technika yra naudojama ant nespalvotojo posluoksnio, neretai tai galima pritaikyti ir ant spalvoto posluoksnio, taip padidinant spalvų ryškumą.
Kaip ir kelios kitos technikos, taip ir ši, senųjų meistrų technika buvo naudojama dviem tikslais. Liejimas leido seniesiems meistrams išgauti sudėtingas gamtoje matomas spalvas naudojant limituotą spalvų paletę, kurią jie turėjo.  Be to, ši technika padėjo sukurti tam tikrus efektus, kuriuos būtų labai sunku arba net neįmanoma pasiekti kitomis technikomis.  Nors liejimas yra viena iš kelių senųjų meistrų technikų, kurias kiekvienas klasikinio realizmo dailininkas privalo gerai įvaldyti, tačiau tai visada turi būti naudojama su disciplinuotu apdairumu.  Sunku nuspėti kaip liejimas paveiks spalvų harmonija galutiniame darbe. Be to rekomenduojama, kad pradedantieji dailininkai naudotų  liejimą tik iš anksto apgalvotiems efektams.

Senųjų meistrų tapybos technikos: Lasiravimas

Panaši techniką kaip ir liejimas, tik esminis skirtumas yra tas, kad čia yra tepamas plonas NEPERMATOMAS dažų sluoksnis ant tamsesnio sluoksnio. Lesiravimas gali būti pasiektas braukiant ar tempiant teptuką gana smarkiai, taip sukuriant miglotą ar spalvą keičiantį efektą. Lesiravimas leidžia dailininkui pasiekti spalvų pasikeitimo efektą, nuo tamsos iki šviesos arba koreguoti pradinę spalvą jos visiškai nepaslepiant.

Jei yra klausymų ar neaiškumu, visada klauskite, bandysim paaiškinti.