Labai džiaugiuosi, jog kūryba Lietuvos kultūros erdvėje yra išaukštinta, egzaltuota į aukštumas. Interviu su menininkais metu, korespondentai klausimais kapstosi po kūrėjų ketinimus kaip kurmiai po kirmėlynų kupstus. Tačiau dažnai erzina daugybė keistų iliuzijų apie tą poetizuotą, mitologizuotą kūrybą. Ypač mistika kliudo mokymo institucijose. Mokytojai neturi konsensuso, bendros vizijos. Tad mokina kas sau, dažnai prieštaraujant vienas kitam. Ką jau kalbėti apie pjovimąsi tarp skirtingų institucijų! Tad svarbu atsakyti, kas yra kūryba?
Psichoanalizės tėvai, Freudas ir Jungas, kūrybą, na, apskritai visą kultūrą plačiąja šio žodžio prasme, kildina iš žmogaus žemutinių sluoksnių. Šitą procesą, iš sielos į išorę, Freudas vadina sublimacija:
"Sublimacija jis vadina tokį psichinį procesą, kuriuo energija, kilusi iš instinktyvių libidinių potraukių, nuo erotinių nukreipiama į netiesioginius, aukštesnius kultūrinius tikslus. Sublimacijoje Freudas mato kultūrinės pažangos pagrindą, kūrybos šaltinį, o kartu ir galimybę apsisaugoti nuo tiesioginių žemiškojo gyvenimo negandų:
<...> Instinktų sublimacijos esmė yra ta, kad ji leidžia žmogui pasiekti malonumo dvasinėje ir intelektinėje veikloje.
<...> Iš visų sublimacijos pagrindu atsirandančių veiklos sričių Freudas išskiria meninę kūrybą. Ji esanti intensyvesnė ir įvairesnė už racionaliąją intelektinę veiklą, nes apima visus galimus žmogaus išgyvenimus ir paliečia slapčiausias jo individualybės kerteles."*
Itin supaprastinta diagrama. Asmuo, nekenčiantis tėvo, sublimuoja (perkelia) impulsą į sportinę veiklą. Perkelia neapykantą priešininkui. Šaltinis.
Karlas Gustavas Jungas kūrybinius impulsus kildino iš šešėlio, tai: "asmenybės žemesnioji dalis. Visų asmeninių ir kolektyvinių psichinių polinkių, kurie nesiderina su pasirinkta gyvenimo forma ir todėl nėra išgyvenami, visuma. <...> šešėlį sudaro ir nemažai gerų savybių, būtent sveiki instinktai, naudingos reakcijos, tikroviškos įžvalgos, kūrybiški impulsai ir t.t."**
Tad abudu sutaria, jog kūrybiniai impulsai yra iš pasąmoninių gelmių kylanti mūsų asmenybės saviraiška. Jie išreiškia daugelį įvairių poreikių. Ypač tuos, kurie yra „užspausti“. Tai - dažniau jausminiai sprendimai, negu racionalūs. Pavyzdžiai, kur autoriai gali būti vedami savo poreikių: iliustratorius su stipriu pulsuojančiu libido pieštų itin seksualias merginas ar erotinius naratyvus; asmuo, gyvenantis didmiesčiuose, ilgisi vaikystėje supusios gamtos ramybės, tad panyra į peizažų tapybą; moteris, gyvenanti dailiąją lytį užspaustoje aplinkoje, rašo apie sunkius merginų gyvenimus, apie stiprias, lygiavertes vyrams, herojes.
Visiems psichologais būti nereikia. Tačiau žinoti esminius principus yra ne tik naudinga didesniam savęs pažinimui, tai padeda kūrybinėse paieškose. Esant menininkui ar užsiimant ugdymu, ši samprata yra labai svarbi. O institucijai turėti aiškų apibrėžimą ir viziją - kritiškai svarbu. Mano patirtis studijuojant Anglijoje parodė, kaip naudinga ir efektyvu, kai studijų planuose yra aiškiai apibrėžti mokymo tikslai ir būdai, ir kai dėstytojai bendradarbiauja. Vardan paprastumo, pateiksiu nesudėtingą, praktišką kūrybos sampratą kuriantiems ir mokinantiems.
+-+Il+mondo+sottosopra+by+Catherine+La+Rose+(83).jpg)
Markas Šagalas, „Provincijos meilužiai“
Skirkime kūrybą į dvi dalis: „tikrąją“ ir profesinę. „Tikroji“ yra pilnai sublimuota kūryba. Vienas dažniausių požymių, kad autorius atsiduoda tokiai mūzai, yra kai jam visiškai nesvarbu, ar kas matė, ar kam patiko, ar kas nupirko kūrinį. Pašaliniai asmenys yra trukdis. Tai yra duoklė sau, ir tai yra šventa! Puikus pavyzdys būtų Marko Šagalo tapyba. Kupina nostalgijos, savo šeimos, draugų, savo šaknų ilgesio. Kai kurie simboliai ir tematikos buvo išreiškiami visuose Šagalo gyvenimo etapuose, nepaisant stilistikos ir visų kitų faktorių. Būtent pedagogijoje, ko gero, vystyti moksleivio kūrybingumą yra pati svarbiausią užduotis.
Antroji, profesinė kūryba yra nebūtinai sublimuota. Ji yra susieta su užsakymais, konkursais, darbu, intelektiniais, racionaliais nutarimais. Dirbant komandose, su klientais, mokinantis, kuriant profesionalų meną reikia daryti daug kolektyvinių sprendimų, kompromisų, paskaičiuotų sprendimų. Puikus pavyzdys - Pablas Pikasas. Jo kūriniai labai dažnai stebindavo gudriomis, apibrėžimus laužančiomis inovacijomis. Tai yra įgūdžiai, technikos, įžvalgos, konvencijos, kurias mes mokomės, kuriomis giliname savo žinias.
Pablas Pikasas, „Natiurmortas“, 1914
Šita skirtis, į „tikrąją“ ir profesionalią kūrybą, suteikia aiškumo kritikai ir ugdymui. „Tikrosios“ kūrybos atveju, jeigu ji netaikoma į profesionalią erdvę, galima komentuoti tik apie asmens vidinių jausmų išraišką, ir ar jam taip pavyko. Šiuo atveju kritika, jeigu ją taip vadinti galima, siekiama padėti autoriui pilnai išreikšti save. Aiškintis, kas kirba jo viduje. Kokia tematika, estetika, simbolika, raiškos būdai yra jo mūzos? Tai, iš esmės, reiškia geriau pažinti asmenį.
Profesionalios kūrybos skiltis yra ta, kurioje veikiame dažniausiai, kaip profesionalūs menininkai. Nes klausimas nebėra vien tik apie save ir savo vidų, o ir apie aplinkinius žmones, apie išorę. Galerijų darbuotojus, komisijas, klientus, taisykles. Čia kritika dažniausiai būna apie tai, kaip išmokti kurti tokį meną, kuris tiktų kažkam kitam. Atitiktų tam tikras konvencijas, tad atitiktų tam tikrą skonį, tad atitiktų tam tikrai auditorijai. Muzikantas, gerai išmokęs džiazo paradigmą, ras vietą ant scenos greta kitų džiazistų. Lietuvos šiuolaikinės tapybos scenoje rasi vietą, jeigu būsi Kauno ekspresionizmo mokyklos tradicijų tesėjas.
Bobby McFerrin, vienas garsiausių pasaulio dainininkų, savo dirbtuvėse siekia atrasti kiekvieno mokinio savitumą. Jo išskirtinį balsą, išraiškos būdus, tautinį identitetą. Ir siekia, kad visiems būtų smagu. McFerrin mokindamas daug dėmesio skiria „tikrajai kūrybai“.
Labai pikta, kai visi šie dalykai maišomi, supinama į vieną. Kai žinomi tapytojai kritikuoja, ne, atvirai niekina kolegų raiškos būdus, tematiką vien dėl to, kad nepatinka, tai baisu ir neprofesionalu. Siaubingai koktu. Būna, kai mokytojai reikalauja, kad studentai atsisakytų savosios raiškos ypatumų. Iš jų reikalaujama atmesti savo estetiką ir priimti dėstytojo. Ir tokias situacijas Lietuvoje teko patirti daug kam. Giedrė Mundinaitė pasakojo „Lietuvos Rytui“***, kai jos muzikos mokytoja pažemino visos salės akivaizdoje. Mokytoja liepė nulipti nuo scenos egzamino metu, ir nebesirodyti daugiau mokykloje. Dabar - Giedrė groja André Rieu Johano Štrauso orkestre, kur patekti sunku net patiems geriausiems pasaulio muzikantams.
„Valsų karalius“ André Rieu ir jo vadovaujamas Johano Štrauso orkestras
_____________________________________
* Leonarda Jekentaitė "De profundis: Psichoanalitinės filosofijos žvilgsniu apie mąstytojus ir menininkus" // Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vilnius, 2007.
*** Parengė Erika Zabulėnienė, „Valso karaliaus orkestre griežia ir lietuvė Giedrė Mundinaitė“ / Lietyvos rytas, 2014 liepos 13 d.. Interviu vykdė žurnalistas Edvardas Žičkus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą