2014 metų kūrybinė apžvalga

2014 metų kūrybinė apžvalga. 

Sausio mėnesį eksponavau darbus "ISM" universitete. Dalyvavau grupinėse parodose. Iki vasaros tapiau, piešiau portretus, natiurmortus, taip pat mokiau piešimo pagrindų tatiuruočių salono "Drakono Ženklas" tatiuruotojus.

 Po to dalyvavau Florencijos Meno Akademijos (Italija) konkurse.
Laimėjau galimybę pastudijuot Florencijoje, tai nuo birželio pabaigos iki liepos pabaigos buvau Florencijoje. Tai buvo vienas iš geriausių menesių mano gyvenime.
Susipažinau su daug bendraminčių iš viso pasaulio ir turėjau nuostabius mokytojus. 

Grižes iš Florencijos, su kolegomis: Donatu Vasiliausku, Almantu Šukeliu, Augustinu Kluoda ir Evaldu Nariūnu sukurėm dailininkų kolektyvą pavadinimu "1390".
Su jais surengeme paroda VDA KDF galerijoje. 

Sekantis svarbus įvykis buvo dalyvavimas Alex Kanevsky dirbtuvese, kurios vyko VDA. Per dirbtuves bendraujant su Alex, permąsčiau meno sampratą ir supratau, kad turiu daryti tik tai kas nuoširdu ir man įdomu.

Dailės akademijoje, su Dianos pagalba, pradėjau spausti sausos adatos technika atliktus darbus, dalyvauti vakariniame piešime. 

Po kurio laiko pradėjau lankyti skaitmeninės tapybos kursus, kuriuos organizavo kolega Andrius Matijošius. Išmokau tikrai daug ir kursų kolektyvas sukurė gerą atmosferą darbui. 

Dabar tapau mažas kompozicines studijas, darau užsakymus, ruošiu galutinius skaitmeninės tapybos darbus.

Dovana tapytojams - tūkstančio spalvų dėlionė

Artėjančių švenčių proga kolektyvas „1390“ sveikina visus skaitytojus! 

Noriu pasidalinti gražia dovanos tapytojams idėja. Clements Habicht ir „Lamington Drive Editions“ „1000 spalvų“ yra tūkstančio detalių dėlionė, kurioje yra tiktais spalvos! Jokių detalių, jokių piešinių. Kiekviena detalė yra skirtingos spalvos. Ir tik jautrus tapytojas galės susigaudyti šioje vaivorykštinėje paletėje. Smagaus dėliojimo!

http://puzzle.lamingtondrive.com/

Pamirštas meistras

 

Gyula Benczur  (1844–1920) – tapytojas, gimė Nyíregyháza mieste, Vengrijoje.  Mokytis piešimo pradėjo labai anksti, o būdamas vos devynerių išvyko į Miuncheną, kur jo mokytoju tapo žymus to meto dailininkas Theodor von Piloty. Jo įtaka Benczur‘o tapyboje itin pastebima. Pragyvenimui dailininkas užsidirbdavo iliustruodamas knygas. Jam taip pat teko būti asistentu, kuriant žymiąsias freskas miesto rotušei ir universitetui. 

Dailininko talentas neliko nepastebėtas ir vos sulaukęs dvidešimties metų gavo pirmuosius užsakymus iš Bavarijos karaliaus Liudvigo II. 1867 metais nutapytas darbas „László Hunyadžio atsisveikinimas“ dailininkui pelnė istorinio žanro tapytojo pripažinimą. O plačiajai publikai tapo žinomas jau po trejų metų, kai su darbu „Prieš krikštą“ laimėjo nacionalinį istorinių paveikslų konkursą. 

Ilgą laiką dirbo dėstytoju Miunchene, tačiau 1883 grįžo į Vengriją. Dėstė Budapešto akademijoje, kurioje (specialiai dėl jo) buvo sukurta tapybos studijų programa. Greitai išgarsėjo ir tarp aukštuomenės. Nutapė ne vieną dešimtį portretų, tarp kurių tuometinis Vengrijos karalius Franzas Josefas, jo žmona imperatorienė Elizabeta ir kiti.

                                            

Gyula Benczur mirė 1920 metų birželio 16 dieną Vengrijoje. Šiandien jis laikomas vienu iš geriausiu visų laikų Vengrijos tapytoju. Dėl didelės gyvenimo dalies praleistos dirbant Vokietijoje yra itin gerbiamas ir šioje šalyje. 

„László Hunyadžio atsisveikinimas“

detalė

http://vimeo.com/89595172

Kiekvienas kadras yra paveikslas („Every Frame a Painting“)

Ko gero, niekam daugiau netenka priimti kompozicinių sprendimų per valandą, negu kino kūrėjams. Filme per pusantros valandos mes pamatome nuo pusės šimto iki tūkstančio* kompozicijų, ir visas jas kruopščiai parenka kūrybinė grupė. „YouTube“ kanalas „Every Frame a Painting“ (angl. kiekvienas kadras yra paveikslas) analizuoja tos grupės kolektyvinius sprendimus. Amerikietis Tony Zhou itin nuodugniai stebi režisierių, operatorių, kinematografų, vaizdo režisierių**, montuotojų darbą, ir plačiai auditorijai pristato jų sėkmingus ir nesėkmingus sprendimus. Tai itin kokybiškai pristatytos interpretacijos, kurios bus įdomios visiems vizualiems menininkams! Nes kino kūrėjai - irgi vizualūs menininkai.  Pateikiu vieną jo trumpą pristatymą, kuriame aptariama viena scena iš 1991 m. detektyvinio trilerio - „Ėriuko tylėjimas“. Jame analizuojamas tapytojams gerai žinomas žvilgsnis, ir kaip subtiliai, tačiau labai paveikiai jisai naudojamas.

Kiekvienas kadras - iš ties paveikslas.

__________________________________________
* Latvijos mosklų daktaro Yuri Tsivian projektas „Cinemetrics“. www.cinemetrics.lv

**  Rytis Kurkulis „Tarp statytojo ir režisieriaus“ / Lietuvos kino operatorių asociacija. 2007 m. spalis. http://lac.lt/2007/10/26/tarp-statytojo-ir-rezisieriaus/

Kas yra tikroji kūryba?

Labai džiaugiuosi, jog kūryba Lietuvos kultūros erdvėje yra išaukštinta, egzaltuota į aukštumas. Interviu su menininkais metu, korespondentai klausimais kapstosi po kūrėjų ketinimus kaip kurmiai po kirmėlynų kupstus. Tačiau dažnai erzina daugybė keistų iliuzijų apie tą poetizuotą, mitologizuotą kūrybą. Ypač mistika kliudo mokymo institucijose. Mokytojai neturi konsensuso, bendros vizijos. Tad mokina kas sau, dažnai prieštaraujant vienas kitam. Ką jau kalbėti apie pjovimąsi tarp skirtingų institucijų!  Tad svarbu atsakyti, kas yra kūryba?

 Psichoanalizės tėvai, Freudas ir Jungas, kūrybą, na, apskritai visą kultūrą plačiąja šio žodžio prasme, kildina iš žmogaus žemutinių sluoksnių. Šitą procesą, iš sielos į išorę, Freudas vadina sublimacija:
"Sublimacija jis vadina tokį psichinį procesą, kuriuo energija, kilusi iš instinktyvių libidinių potraukių, nuo erotinių nukreipiama į netiesioginius, aukštesnius kultūrinius tikslus. Sublimacijoje Freudas mato kultūrinės pažangos pagrindą, kūrybos šaltinį, o kartu ir galimybę apsisaugoti nuo tiesioginių žemiškojo gyvenimo negandų:
<...> Instinktų sublimacijos esmė yra ta, kad ji leidžia žmogui pasiekti malonumo dvasinėje ir intelektinėje veikloje.
<...> Iš visų sublimacijos pagrindu atsirandančių veiklos sričių Freudas išskiria meninę kūrybą. Ji esanti intensyvesnė ir įvairesnė už racionaliąją intelektinę veiklą, nes apima visus galimus žmogaus išgyvenimus ir paliečia slapčiausias jo individualybės kerteles."*

Itin supaprastinta diagrama. Asmuo, nekenčiantis tėvo, sublimuoja (perkelia) impulsą į sportinę veiklą. Perkelia neapykantą priešininkui. Šaltinis.

Karlas Gustavas Jungas kūrybinius impulsus kildino iš šešėlio, tai: "asmenybės žemesnioji dalis. Visų asmeninių ir kolektyvinių psichinių polinkių, kurie nesiderina su pasirinkta gyvenimo forma ir todėl nėra išgyvenami, visuma. <...> šešėlį sudaro ir nemažai gerų savybių, būtent sveiki instinktai, naudingos reakcijos, tikroviškos įžvalgos, kūrybiški impulsai ir t.t."**

Tad abudu sutaria, jog kūrybiniai impulsai yra iš pasąmoninių gelmių kylanti mūsų asmenybės saviraiška. Jie išreiškia daugelį įvairių poreikių. Ypač tuos, kurie yra „užspausti“. Tai - dažniau jausminiai sprendimai, negu racionalūs. Pavyzdžiai, kur autoriai gali būti vedami savo poreikių: iliustratorius su stipriu pulsuojančiu libido pieštų itin seksualias merginas ar erotinius naratyvus; asmuo, gyvenantis didmiesčiuose, ilgisi vaikystėje supusios gamtos ramybės, tad panyra į peizažų tapybą; moteris, gyvenanti dailiąją lytį užspaustoje aplinkoje, rašo apie sunkius merginų gyvenimus, apie stiprias, lygiavertes vyrams, herojes.

Visiems psichologais būti nereikia. Tačiau žinoti esminius principus yra ne tik naudinga didesniam savęs pažinimui, tai padeda kūrybinėse paieškose. Esant menininkui ar užsiimant ugdymu, ši samprata yra labai svarbi. O institucijai turėti aiškų apibrėžimą ir viziją - kritiškai svarbu. Mano patirtis studijuojant Anglijoje parodė, kaip naudinga ir efektyvu, kai studijų planuose yra aiškiai apibrėžti mokymo tikslai ir būdai, ir kai dėstytojai bendradarbiauja. Vardan paprastumo, pateiksiu nesudėtingą, praktišką kūrybos sampratą kuriantiems ir mokinantiems.

Markas Šagalas, „Provincijos meilužiai“

Skirkime kūrybą į dvi dalis: „tikrąją“ ir profesinę. „Tikroji“ yra pilnai sublimuota kūryba. Vienas dažniausių požymių, kad autorius atsiduoda tokiai mūzai, yra kai jam visiškai nesvarbu, ar kas matė, ar kam patiko, ar kas nupirko kūrinį. Pašaliniai asmenys yra trukdis. Tai yra duoklė sau, ir tai yra šventa! Puikus pavyzdys būtų Marko Šagalo tapyba. Kupina nostalgijos, savo šeimos, draugų, savo šaknų ilgesio. Kai kurie simboliai ir tematikos buvo išreiškiami visuose Šagalo gyvenimo etapuose, nepaisant stilistikos ir visų kitų faktorių. Būtent pedagogijoje, ko gero, vystyti moksleivio kūrybingumą yra pati svarbiausią užduotis.

Antroji, profesinė kūryba yra nebūtinai sublimuota. Ji yra susieta su užsakymais, konkursais, darbu, intelektiniais, racionaliais nutarimais. Dirbant komandose, su klientais, mokinantis, kuriant profesionalų meną reikia daryti daug kolektyvinių sprendimų, kompromisų, paskaičiuotų sprendimų. Puikus pavyzdys - Pablas Pikasas. Jo kūriniai labai dažnai stebindavo gudriomis, apibrėžimus laužančiomis inovacijomis. Tai yra įgūdžiai, technikos, įžvalgos, konvencijos, kurias mes mokomės, kuriomis giliname savo žinias.

Pablas Pikasas, „Natiurmortas“, 1914

Šita skirtis, į „tikrąją“ ir profesionalią kūrybą, suteikia aiškumo kritikai ir ugdymui. „Tikrosios“ kūrybos atveju, jeigu ji netaikoma į profesionalią erdvę, galima komentuoti tik apie asmens vidinių jausmų išraišką, ir ar jam taip pavyko. Šiuo atveju kritika, jeigu ją taip vadinti galima, siekiama padėti autoriui pilnai išreikšti save. Aiškintis, kas kirba jo viduje. Kokia tematika, estetika, simbolika, raiškos būdai yra jo mūzos? Tai, iš esmės, reiškia geriau pažinti asmenį.

Profesionalios kūrybos skiltis yra ta, kurioje veikiame dažniausiai, kaip profesionalūs menininkai. Nes klausimas nebėra vien tik apie save ir savo vidų, o ir apie aplinkinius žmones, apie išorę. Galerijų darbuotojus, komisijas, klientus, taisykles. Čia kritika dažniausiai būna apie tai, kaip išmokti kurti tokį meną, kuris tiktų kažkam kitam. Atitiktų tam tikras konvencijas, tad atitiktų tam tikrą skonį, tad atitiktų tam tikrai auditorijai. Muzikantas, gerai išmokęs džiazo paradigmą, ras vietą ant scenos greta kitų džiazistų. Lietuvos šiuolaikinės tapybos scenoje rasi vietą, jeigu būsi Kauno ekspresionizmo mokyklos tradicijų tesėjas.

Bobby McFerrin, vienas garsiausių pasaulio dainininkų, savo dirbtuvėse siekia atrasti kiekvieno mokinio savitumą. Jo išskirtinį balsą, išraiškos būdus, tautinį identitetą. Ir siekia, kad visiems būtų smagu. McFerrin mokindamas daug dėmesio skiria „tikrajai kūrybai“.

Labai pikta, kai visi šie dalykai maišomi, supinama į vieną. Kai žinomi tapytojai kritikuoja, ne, atvirai niekina kolegų raiškos būdus, tematiką vien dėl to, kad nepatinka, tai baisu ir neprofesionalu. Siaubingai koktu. Būna, kai mokytojai reikalauja, kad studentai atsisakytų savosios raiškos ypatumų. Iš jų reikalaujama atmesti savo estetiką ir priimti dėstytojo. Ir tokias situacijas Lietuvoje teko patirti daug kam. Giedrė Mundinaitė pasakojo „Lietuvos Rytui“***, kai jos muzikos mokytoja pažemino visos salės akivaizdoje. Mokytoja liepė nulipti nuo scenos egzamino metu, ir nebesirodyti daugiau mokykloje. Dabar - Giedrė groja André Rieu Johano Štrauso orkestre, kur patekti sunku net patiems geriausiems pasaulio muzikantams.

„Valsų karalius“ André Rieu ir jo vadovaujamas Johano Štrauso orkestras

Sustabdyti šitokias skriaudas tikrai galima. Reikia pradėti nuo aiškaus suvokimo, kur yra riba tarp profesinių, techninių dalykų, ir saviraiškos. Mokymo institucija turi aiškiai paskelbti, kokias konvencijas mokina - tai privalo būti visiems matomuose studijų planuose. Kritikuojant, turi būti aišku, kas, kodėl ir su kokiu tikslu yra teigiama. Galiausiai, suprasti ir profesinės kritikos ribas. Ji - tik dalis kūrybos. Na, ir pagarba mokiniams nepamaišytų. Nes, kai ateina keturi mokytojai ir kiekvienas loja skirtingai, galiausiai kenčia studentas bei mokymosi institucija.

_____________________________________


* Leonarda Jekentaitė "De profundis: Psichoanalitinės filosofijos žvilgsniu apie mąstytojus ir menininkus" // Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vilnius, 2007.

** Aniela Jaffé "Carl Gustav Jung: Atsiminimai, vizijos, apmąstymai" Vertė Kęstutis Choromanskis // Margi raštai. Vilnius, 2010.

*** Parengė Erika Zabulėnienė, „Valso karaliaus orkestre griežia ir lietuvė Giedrė Mundinaitė“ / Lietyvos rytas, 2014 liepos 13 d.. Interviu vykdė žurnalistas Edvardas Žičkus.

Nauji darbai

Vienu metu  įkvėpimo piešiniams ieškoti vien naujose temose tapo per maža - "kūrybinė krizė" lipo ant kulnų. :) Ir tuomet pradėjau paieškas šiuolaikinių grafikų darbuose - reikėjo idėjų, kaip atnaujinti patį kūrybinį procesą. Sprendimas, ties kuriuo apsistojau - tradicinę grafiką atgaivinti truputėliu abstrakcijos, koliažo ir art nouveau pagalba.

Aukso folijos detalės buvo pasiskolintos iš Yoann Lossel kūrybos. O abstrakčios linijos atkeliavo iš Gabriel Moreno darbų, nors paties autoriaus kūrinuose jos atlieka kur kas didesnį vaidmenį. Abiejų galerijas, manau, verta aplankyti dėl itin išskirtinio stiliaus darbų.

Mano piešiniai atlikti ant spalvoto popieriaus (Canson, A3) grafitu, baltu ir aukso spalvos pieštuku, pastele ir aukso folija.

Andrijus Cholomeniukas, „Oršos mūšis“, 2014 m.

Andrijus Cholomeniukas „Oršos mūšis“, 2014 m.

500 metų Oršos mūšio sukakčiai paminėti buvo surengta Andrijaus Cholomeniuko paroda Radvilų rūmų muziejuje, Vilniuje, šią vasarą. Cholomeniukas nutapė didžiulį, 3 m x 4,9 m, batalinį paveikslą „Oršos mūšis“ 2014-ais metais, minint pergalės sukaktį. Šis ir kiti didelio formato istoriniai bataliniai kūriniai, kaip „Mūšis prie mėlynųjų vandenų“, „Žalgirio mūšis“, spėjo pabūvoti Kijeve, Sofijoje, Varnoje (Bulgarija), Toronte, Sidnėjuje,  Vienoje, ir Vokietijoje.

Ko gero, didžiausią įspūdį palieka tai, jog Andrijus Cholomeniukas (ukr. Андрій Холоменюк) visus kovų paveikslus nutapė be jokių fondų, projektų pagalbos. Jisai pats juos finansavo ir skyrė ypatingai daug laiko ir nuoseklaus darbo jų realizavimui. Parodoje greta eksponuotas didžiulis kiekis tapybinių etiudų, kuriuos tapytojas atliko ruošiantis galutinei versijai. Kiekvieno plačiaformačio batalinio kūrinio apytikslė kūrimo trukmė - 4 metai. Visi paveikslai yra autoriaus privati nuosavybė.

Vincent Desiderio

Vincent Desiderio gimė 1955 metais Filadelfijoje, JAV. Jis yra vienas iš pagrindinių figūratyvinių tapytojų, meno teoretikų šiandien. Tapytojas mokslus baigė Haverfordo koledže 1977 metais. Šiame koledže gavo meno istorijos ir menų bakalauro laipsnį. Domėjimąsis meno istorija matomas jo tapybos darbuose. Dažnai, cituojama, perfrazuojama ar interpretuojama filosofijos, meno istorijos fragmentai.  1977-78 Desiderio studijavo Florencijos Menų akademijoje (Accademia di Belle Arti), po to keturius metus Pensilvanijos Menų akademijoje. Dailininkas nuo 1979 metų dalyvauja parodose.

Paauglystėje tapytojas domėjosi renesanso menininkais, ypač Mikelandželu. Menininkas savo kūrybos kelią pradėjo kaip abstraktus ekspresionistas. Matoma stipri, tuo metu ypač populiaraus Willem de Kooning įtaka. Po kurio laiko eksperimentavimo keliu einantis tapytojas nusprendė išbandyti realistinę atlikimo techniką. Dažniausiai jis pasirenka triptiko (3 paveikslų) kompoziciją. Toks komponavimo būdas buvo pradėtas taikyti nuo viduramžių. Galima spėti, kad Desiderio domėjimąsis meno istorija lėmė šį pasirinkimo būdą. Savo kūryboje jis akcentuoja alegorinę pasakojimo formą, tačiau didžiausia dėmesį teikia techniškam paveikslo atlikimui (kompozicija, koloritas, pasakojimas ir t.t.).

Abstrakčios studijos pagal Mikelandželą

 

  

Apie savo kūrybą Desiderio pasakoja šiame video įraše:

https://www.youtube.com/watch?v=dg8HGmxTDnY

Nuorodos į autoriaus interviu:

http://www.suggesteddonationpodcast.com/blog/2014/6/4/episode-6-vincent-desiderio

http://www.huffingtonpost.com/john-seed/vincent-desiderio-painter_b_4671612.html

http://www.outofordermag.com/2012/04/vincent-desiderio/

Stanhope Forbes 1857-1947

Stanhope Forbes

Stanhope Forbes gimė Airijoje, Dubline 1857 metais. Būdamas vienuolikos metų, paskatintas šeimos ir šeimos draugų, kurie pasiimdavo jį į plenerus, Forbes'as pradėjo mokytis piešimo.  Tačiau rimtos dailės studijos prasidėjo tik įstojus į koledžą ir ten sutikus dėstytoją John Sparkes. Sparkes pabrėžė gipsinių figūrų piešimo ir tapymo svarbą bei senųjų meistrų darbų kopijavimą. Vėliau jis įstojo į Karališkąją akademiją, ten buvo mokomas žymiųjų to meto dailininkų, tokių kaip Millais, Alma-Tadema ir Leighton.

1880 metais Forbes nukeliavo į Prancūziją ir pradėjo mokytis dailininko Leon Bonnat organizuojamose studijose. Ten jis buvo mokomas tapyti iš natūros. 1881 metais Forbes su draugais, kurie prijautė tapymui gamtoje išvyko į Kankalyjė (Cancale) miestelį kuriame praleido itin daug laiko studijuodamas natūrą.  Kai "Walker Art" galerijoje buvo parduotas vienas jo figūrinės tapybos darbas, kurį jis nutapė gamtoje, Forbes visam laikui atsidavė figūratyvių paveikslų tapymui gamtoje.


Pabaigęs du metus trukusias studijas Prancūzijoje, Forbes grįžo namo į Angliją, kur nekantravo įsitvirtinti kaip profesionalus dailininkas. Jis pradėjo ieškoti vaizdingų ir tapymui tinkamų kaimų ir gyvenviečių. Labiausiai patiko Newlyn kaimelis, Kornvalyje. Jame ir apsistojo. Daugiausiai dėmesio skyrė jūros kranto tapymui.
Prie pat Newlyn'o pastatyta geležinkelio stotis, leido dailininkui, bet kada ir greitai pasiekti Londoną ir jo galerijas. Dėl savo pasisekimo Stanhope Forbes buvo laikomas visos Newlyn'o kolonijos lyderiu.

1886 jis susižadėjo su dailininkę Elizabeth Armstrong, kuri į Newlyn'ą tapyti atvyko prieš metus. Jie susituokė 1889 metais.

Dailininko atsidavimas figūriniams, lauke tapytiems paveikslams reikalavo itin didelių pastangų. Jis nenorėjo tapyti tokių gamtos kompozicijų kokios jos yra ir viską norėjo susiplanuoti pats, iš gamtos pasiimdamas tik jam reikalingą informaciją.

Vienas žinomiausių ir sėkmingiausių jo darbų "Žuvies išpardavimas Kornvalio paplūdimyje" yra 150x120cm dydžio su daugiau nei 26 nutapytomis figūromis. Tapydamas šį darbą, Forbes turėjo nuolat prisitaikyti prie kintančių ir nepalankių Anglijos oro sąlygų, besikeičiančio apšvietimo ir ne visada patikimų modelių.


Dauguma Stanhope Forbes darbų buvo tapomi mėnesius ir reikalavo itin sudėtingo pasiruošimo. Kad neprarastų brangaus laiko dėl prastų orų, dailininkas tapydavo ir interjero scenas. Paprastai Forbes turėdavo du pradėtus darbus prie kurių jis dirbdavo. Vienas būdavo tapomas lauke, o kitas interjere.
Didžiausią šlovę jis pasiekė 1880-1890 metais. Visą likusį gyvenimą praleido tapydamas Newlyn kaimelį ir jo žmonių gyvenimus. Mirė 1947 sulaukęs 90 metų.

 

David R. Harper „The Gathering I-V“ ir „The Wedding Portraits“

Pristatau jums rafinuotą, subtilią kanadiečių menininko Deivido R. Harperio (angl. David R. Harper) tekstilės darbų seriją „Vestuviniai portretai“ ir skulptūros seriją „Surinkimas“. Joje matome išsiuvinėtus anoniminius Viktorijos eros portretus ant medžioklės trofėjų. Kruopštaus darbo rezultatas - santūraus, tačiau makabriško aristokratiško gyvenimo būdo portretas, primenantis vanitas žanro paveikslus.

Nuoroda į asmeninę menininko svetainę: www.davidrharper.com

Menininko mėgėjo ir profesionalus menininko priešprieša (II dalis)

Šis įrašas yra straipsnio antra dalis. Pirmąją dalį rasite paspaudę čia.

Ši verslumo perspektyva pasiūlo visai kitą sistemą, pagal kurią galima vertinti kūrinius, kūrėjo darbą, karjerą, veiksmus. Ir didele dalimi šitie dalykai yra susiję su autoriaus reitingu meno rinkose, jo žyme istorijoje. Žemiau esanti analizė vadovaujasi ir tais dalykais, kurie nėra taikomi realybėje meno kūrinio įvertinime, tačiau pasiūlo labai naudingų, vertingų įžvalgų, kuriomis naudojosi Salvadoras Dali, Pikaso, Andy Warhol. Jų nepavadinsi saviizoliuotais menininkais, nesukūrusiais ypatingai prestižiškų vardų ir palikimo. Jų keliai į galerijas ir šlovę grįsti ne tik dažais.

Paulius Šliaupa, "Šviesos refleksijos", 2014

Norėčiau panagrinėti vieno Lietuvos jaunojo tapytojo seriją iš komercinės pusės. Pauliaus Šliaupos „Šviesos refleksijas“. Tai vasario mėnesį atsidariusi paroda Šv. Jono gatvės galerijoje. Interviu su P. Šliaupa vasario 22 d. laidoje "Durys atsidaro" parodo, jog autorius labai atsidavęs šiai savo paveikslų serijos idėjai, ir, tikiuosi, jautė malonumą tapydamas ją. Nesiekiu peikti P. Šliaupos, noriu pagirti ir suteikti pasiūlymų šiuo straipsniu. Ypatingai šaunu, kad rodėsi televizijoje! Linkiu ir toliau siekti tokios puikios reklamos. Tad noriu atsiprašyti autoriaus ir pažvelgti į "refleksijas" iš neestetinės pusės. Nes iš tam tikros perspektyvos šių paveikslų, kaip produktų, aspektai yra skurdūs.

Andy Warhol, "Sidabrinės mašinos avarija (dviguba nelaimė)", 1963 

Kai pradedi galvoti linkme, įvardyta pirmojoje straipsnio dalyje, susiduri su plačiu pasaulėžiūros praplėtimu. Pateiksiu šitaip: kaip muzikantai, aktoriai yra tarpe tarp menininkų ir entertainer`ių, taip ir dailininkai. Principe. Kaip žmonės moka pinigus patekti į koncertą, ar į spektaklį, analogiškai žmonės ir įsigyja kitus meninius artefaktus. Didelė žiūrovų dalis nori būti sujaudinta. Nori, kad jų viduje išsiskleistų jausmų puokštė. Artisto dėmesys yra žiūrovui, o žiūrovo dėmesys artistui. Abipusis ryšys. Paprasčiau tarus, aš kuriu kažkam. Aš tapau paveikslą, kurį kažkas pasikabins ant sienos ir džiaugsis juo. Prieš tai - turės jį įsigyti iš manęs. Už nemenką sumą. Muzikos albumą, koncerto bilietą galima įsigyti už 50 Lt, o paveikslai kainuoja tūkstančius. Kuo mano paveikslas taip sujaudins žiūrovą, kad jisai jį įsigys už per metus sutaupytus pinigus? Kuo?

Li Yuan-chia, "Monocrominis baltas paveikslas", 1963

Požiūrio horizontai prasiplečia, kai supranti, jog klausimas nėra tik, ką aš noriu kurti? Klausimas ir kam aš kuriu? Ir į jį sutelpa visas naujas pasaulis. Ar tau patinka, ar jūs įvertinote, ar tave jaudina, ar tu susigraudinai? Ką aš padariau, kad jiems patiktų, kad jų jausmus suvirpinčiau? Kas juos emociškai paliečia?

Tadas Šarūnas, „Stormtrooper“, 2007-2011

Šiek tiek sugrįšiu prie kūrinio vertės. Ilja Laursas sykį televizijoje tarė, jog menininkams itin reikalingas verslumas, ir pateikė pavyzdį. Fotografas, siekiantis pagauti Islandijos ugnikalnio Ejafjadlojokudlio išsiveržimą, turi tenais nuskristi, išnuomoti sraigtasparnį, turėti brangią aparatūrą, ir rizikuoti. Ypatingai vertingi kadrai. Tokio įvykio negatyvai būtų brangiai perkami viso pasaulio žurnalų ir daugelio žmonių, kompanijų (kokią svarbą gali vaidinti toks kadras, galite pamatyti nuotaikingame filme "Volterio Mičio slaptas gyvenimas," kai "Life" žurnalo darbuotojas per visą pasaulį keliauja, ieškodamas paskutiniam žurnalo leidiniui pamesto negatyvo). Taipogi, išskirtinai aukštos kokybės ir didelio formato nuotraukų spauda kainuoja itin brangiai. O didelio gabarito meno kūrinių gabenimas po skirtingų šalių, miestų galerijas? Tado Šarūno nuotraukos ŠMC 2012 m. parodoje „Vietos karta“ mane sugriebė, be abejo, dėl daugelio dalykų, bet labai svarbus faktorius buvo jų dydis ir išskirtinė kokybė.

Robert Ryman "Be pavadinimo", 1961

Taigi, kiek reikia investuoti į Šliaupos paveikslų pagaminimą? Parodoje vyrauja mažas paveikslų formatas, ypatingai paprasta technika, nereikalaujanti meistrystės ar žinių tapyba, jokių rėmų, ir daugelis kitų elementų, kurie neleistų mėgėjui namuose pačiam pasidaryti tokius meditacinius paveikslus. Tai būtų paprasta ir kainuotų itin pigiai. Galima sakyti, jog Warhol "Sidabrinės mašinos avariją (dviguba nelaimė)" irgi paprasta pasidaryti. Tačiau atsirastų daugybė keblumų: užsakyti tokio dydžio rėmus, gauti tokius emociškai paveikius kadrus, juos tinkamai apdoroti, itin brangiai užsakyti paslaugas spaustuvėje. Pridursiu, kad tik žvilgtelėjus į darbą, labai aišku kokią istoriją jisai pasakoja, ir jaučiame stiprias emocijas.

Kazimiras Malevičius, "Baltas kvadratas baltame fone", 1918

Bet kopija yra kopija. Idėja yra svarbi. Idėja kainuoja. Warhol sugalvojo unikaliai panaudoti spaudą, išrado unikalią vizualinę raišką, ir, be abejo, realizavo daug itin paveikių kūrinių idėjų. Ar „Refleksijos“ yra unikalus produktas? Deja, konkurentų jam yra labai daug, kaip ir konkuruojančių paveikslų. Tokių kūrinių apstu pusę amžiaus ir šiame straipsnyje. Kažkada tai buvo nauja, inovatyvi, skandalinga, pasipiktinimą arba beatodairišką liaupsinimą sukelianti tapyba, bet tai buvo senai. Straipsnyje matote tik kelis, žinomiausius paveikslus, kurie vienaip ar kitaip primena Šliaupos seriją. Yra pilna kūrinių, kurie tapatūs ir teoretiškai, t.y. turintys tokią pačią misiją ir bruožus, kuriuos mūsų kolega tapytojas skelbia. Yra ir buvo autorių, kurie, pasak jų, tapė šviesa. László Moholy-Nagy, Dan Flavin, Robert Irwin, Keith Sonnier, Povilas Ramanauskas, visa šviesos meno kryptis, vyraujanti nuo viduramžių vitražų iki dabartinių šviesos instaliacijų. Tam tikrais atžvilgiais "Šviesos refleksijos" yra XX amž. viduryje atsiradusios balta ant baltos tapybos stiliaus tąsa ir nieko naujo nepasiūlo menotyrininkams bei meno pirkėjams. 

Povilas Ramanauskas "Introspekcija", 2012

Be abejo, Šliaupos paveiksliai turi kažko išskirtinio - paprieštarausiu autoriaus intencijai, ir teigsiu, jog serija yra artimesnė ekspresionizmui ir Lietuvos ekspresionizmo mokyklai, negu minimalizmo ar konceptualizmo tėkmėm, ar šviesos tapybai. "Refleksijos" yra savitos ir unikalios. Tačiau šią paveikslų seriją smukdo kontekstas, nes ne tik kad yra pilna panašių darbų, estetiškai ir teoretiškai, bet vyrauja kitokios tendencijos Lietuvoje ir pasaulyje. Art Vilnius '13 perkamiausi jaunųjų menininkų Mykolo Saukos, Kristinos Norvilaitės, Kristinos Ališauskaitės, Eglės Ulčickaitės darbai ryškiai skiriasi nuo aptariamos serijos.

Kristina Ališauskaitė, "Betoninės kelnės", 2009

Tikiuosi, ateityje aprašysiu plačiau aptariamą komercinę paradigmą. Aš, dėl aiškumo, panaudojau tokį terminą, bet į jį įeina ne vien tik blogasis žodis „komercija“, bet dizaino metodika, būtina taikomiesiems menams ir kitoms kūrybinėms sritims... Įeina ir verslumas. Jo, kaip vertybės, trūksta mūsų menininkų socialinėje strata. Nieko stebėtino - buvusi Tarybų Sąjungos santvarka ypatingai neigė šitą ir susijusius įgūdžius. To palikimas atsispindi ir šiandieninėje nepriklausomos Lietuvos kultūrinių vertybių sferoje. Tačiau laikas keistis, laikas domėtis, mokytis. Verslumo skatinimu plačiai užsiima LR vyriausybės užsakytos socialinės reklamos ir kiti įvairūs projektai. Noriu patriotiškai prisijungti prie jos ir pasakyti, jog verslumas nėra vertybė tik komerciniam pasauliui! Profesionaliam menininkui irgi reikalingas verslumas!

Noriu kuo nuoširdžiausiai paskatinti kolegas, kad pradėtų mąstyti ne tik apie tai, ką dėstytojai iš mūsų norėjo (nori), bet ko nori ta auditorija, kuriai jūs skiriate savo kūrybą. Iš kurios jūs tikitės uždirbti duonai, drobei ir dažams!
________________________________

Šis įrašas yra straipsnio antra dalis. Pirmąją dalį rasite paspaudę šičia.

Vieno vakaro piešinys

Žaviuosi greitais ir su didele energija atliktais renesanso ir Prancūzų akademizmo meistrų piešiniais,.Stengiuosi iš to mokytis ir piešti vis greičiau ir greičiau, nenaudojant trintuko, kad  matytusi ir greitos "ieškančios" linijos, kurios palikę teisingą kontūrą, veliau su didele energija į jį sugrįžtų, taip sustiprindamos piešinio gyvybę ir judesį.  Piešdamas šį piešinį užtrukau apie dvi  valandas, tačiau didžioji dalis laiko buvo praleista piešiant veidą, kuriam taip pat stengiausi suteikti nuotaiką.  Žemiau rodau savo piešinį ir keletą darbų apie kuriuos galvojau piešdamas.

 

Atlikta ant tonuoto popieriaus rudu pieštuku.

Jean Auguste Dominique Ingres

Jean Auguste Dominique Ingres

Annibale Carracci