Apie spalvas. Jų sąntykiai

By Donatas 

Piešimo taisyklės yra gana aiškios tad mes ganėtinai paprastai ir lengvai galime pasakyti kas yra geras ir tikslus piešinys, bet toli gražu nėra paprasto apibrėžimo kas sudaro gerą spalvą ar spalvas.  Vienas apibrėžimas negali pasakyti daugiau nei kad  tai turi būti tiesiog harmoninga, kad turi perteikti tiesos įspūdį, gamtiškumą.  Kitas mat gali nusakyti neteisingas spalvas, tarkime spalvos yra netikros ar nesiderina.  Bet ribos, kurios spalvos yra geros, yra plačios kaip žmogaus emocijų ir temperamento diapazonas.
Kiekvienas dailininkas tapys ir paišys daiktus taip kaip jis juos mato ir jaučia.  Jei jam pasisekė išreikšti bent truputi tiesos arba grožio, reiškia tai bus pripažinta kažkieno tarp daugelio tų kurie tą darbą bus matę.

   Niekas gamtoje nėra aiškios tikslios spalvos kuria mes kažką matome. Tos spalvos atsiranda tik mums duotu momentu kaip konkreti spalva santykyje kitų spalvų kurios ją tada supą. Tarkime mes išėjome pasivaikščioti lietingą vakarą kai dangus ir viskas aplink yra pilka, tada grįžtame namo, uždegame lempą ir staiga dangus matomas per langą patampa švelniai melsvas. O juk kai prieš minute buvome lauke tai danguje nebuvo nė pėdsako mėlynumo. Pasikeitimas įvyko mūsų pojūčiuose  kai dangaus spalva tapo apsupta šiltų kambario spalvų. Tokiu pat būdu, degančio žibinto buvimas arba šviesa pro langą, iškarto pakeis spalvas esančias greta šių daiktų, mat bet kokios stiprios spalvos masės, (mėlyna, raudona, oranžinė ir pan) iškarto papildo šalia esančius objektus.  (Yra keista išimtis šiais atvejais. Alyvinė arba šviesiai violetinė, vietoje to kad papildytu supančius objektus, tiesiog subtiliai paskleidžia  atspalvi po supančius daiktus, tad mes teturime menka įtarimą apie violetine ar alyvine.)

 Turime suprasti, kad kiekviena spalvų kombinacija sukuria ir suformuoja naujas savo pačių problemas.
Aš manau tai buvo neišreikšta senųjų meistrų problema, kurie galbūt ir visai išmintingai nesukdavo galvos apie subtilybes kurios jaudina mus dabar.

Diapazonas spalvų kuriomis mes dabar varijuojame, nuo baltos iki juodos, pasirodė esančios pakankamos išreikšti plačiausias gamtoje matomas spalvų ribas. Nuo pačios saulės danguje iki giliausios tamsos. Kol kas mūsų turimų pigmentų gama nė iš tolo nėra tokia plati kaip gamtoje esanti gama nuo tamsiausios iki šviesiausios, bet pakankamai plati, kad leistu mums tapyti ir padaryti absoliučią iliuzija - objektą gaudantį šviesą tikros šviesos nepanaudojant. Na pavyzdžiui galima tapyti portretą kuriame matosi balti marškiniai pilname apšvietime ir ta vieta bus balta arba beveik, tačiau jei tuose marškiniuose dar būtų deimantinis smeigtukas, tai šviesa, dangaus atsispindėjimas ir pan. būtų smarkiai per stiprus mūsų turimoms spalvoms.
Tokiu atveju taptu būtina paaukoti smeigtuką arba nutapyti žmogų ir marškinius tamsesniais. Tai taptu tikru klausymų dailininkui, kuris dalykas yra svarbesnis, arba kuris variantas ar tamsesnis ar šviesesnis portretas atrodytu teisingiau, nes abu gali atrodyti vienodai gerai, dėl skirtingų priežasčių.
Tokie patys klausymai kyla ir tapant peizažus: ką paaukoti? žemę dėl dangaus ar dangų dėl žemės? ar abu dėl figūrų, jei mes jas pridedame. Ir sprendimas yra toks pats, kad spalva iš konkrečios pirminės vietos turi nustatyti antraeilių dalykų spalvas.