Akademizmo Ébauche. Pirma dalis

Daugybė tapytojų ir dėstytojų nuolat liepia studijuoti kitų dailininkų darbus, nagrinėti menkiausias smulkmenas ir stengtis suprasti kaip dirbo dailininkas nutapęs nagrinėjama paveikslą, tačiau yra viena smulkmena, kad beveik visada tėra galimybė matyti dailininkų baigtus darbus, t.y. paskutinius sluoksnius, na arba geriausiu atveju galerijose rasime eskizų (pvz Žilinsko dailės galerijoje yra P.P.Rubens'o eskizas/posluoksnis). Bet visi žino, kad geriausia yra analizuoti nebaigtus darbus. Tokiais atvejais mes matome daug daugiau informacijos nei matydami baigtus darbus ar eskizus. Pvz tapytojai sako, jog yra beprasmiška analizuoti daugumą da Vinci tapybos darbų dėl jų techninio tobulumo.
Taigi, šiame straipsnelyje pasidalinsiu su jumis vienu akademiniu metodu, kurio mes nematome analizuojant baigtus darbus arba eskizus, bet kuris yra nepaprastai naudingas ir svarbus.

 

Jean-Léon Gérôme, Arnaut Officer, 1857.

Nebaigta drobė parodo Gerome'o pasiruošimo faze prieš tapant.

    Devynioliktame amžiuje Prancūzijos akademijos studentai buvo mokomi, kad Ébauche arba kitaip Spalvų paliejimas/pasižymėjimas buvo esminis jei ne pats svarbiausias žingsnelis tapant paveikslą. Vietoje to, kad priimtų sprendimus prieš spindinčią baltą drobę,  studentai pridėdavo sluoksnį Ébauche kuris leisdavo akiai sulyginti spalvų ir tonų santykius, kas automatiškai suteikdavo pasitikėjimo ir įgūdžių efektyviai visą tai palyginti. Tai padėdavo jiems dirbti greičiau tapant gyvus modelius, o taip pat pagelbėdavo kuriant paveikslą kuris neprarasdavo savo spalvų tikrumo laikui bėgant, nepaisant to kad kai kurie viršutiniai dažų sluoksniai tampa permatomi bėgant laikui. Praėjus daugiau nei šimtui metų, šio posluoksnio svarba ir kiekis kiek jo galį matytis galutiniame darbe išaugo. Ilgainiui Ébauche tapo neatsiejama impresionistu technikos dalimi, kai  matomo galutiniame darbe Ébauche ekspresyvumas būdavo viso impresionistų darbo tikslas.

Jean-Léon Gérôme, Greek Slave, 1870

Nebaigtas darbas kuriame Gerome'as foną patamsino naudodamas  Ebauche metodą

Po devyniolikto amžiaus vidurio Ebauche pritaikymas pas dėstytojus kažkiek keitėsi ir tai privedė prie nesutarimu tarp dabartinių dailininkų kaip iš tikro naudoti šį tapybos proceso žingsneli. Tačiau šiandien yra bendras sutarimas dėl spalvų paletės šiame akademiniame Ebauche. Tai paletė užpildyta žemės spalvomis. 

1827m. Šveicarų tapytojas P.L. Bouvier išleido savo įtakingąją knygą pavadinta Manuel des jeunes artistes et amateurs en peinture, kurioje jis aprašė itin svarbia informacija apie kūrybos praktika ir reikmenis naudotus devyniolikto amžiaus pradžioje Prancūzijoje įskaitant ir Ebauche spalvas kurios labiausiai tiko naudoti prieš pradedant tapyti žmogaus odą. Devynios spalvos kuras Bouvier rekomendavo yra: blanc, jaune de Naples, ocre jaune, ocre de rue, ocre rouge-clair, ocre rouge-brun ou brun-rouge foncé, cinabre de Hollande, noir de bouchons, and bleu de Prusse anglais.


Amerikiečių poetas Laughton Osborn 1849 išleido Bouvier knygos vertimą kuriame išvertė jo nurodytas spalvas į šį sąrašą:

Silver White
Naples Yellow
Yellow Ochre
Roman Ochre
Light Red
Deep Brown-Red, arba Red-Brown Ochre
Vermilion
Some good blue-black
English prussian-blue

 

Skaitmeninė reprezentacija Ebauche spalvų kurias nurodė autorius Albert Boime

Nebaigtame Boime vertime iš Bouvier knygos matome, kad jis išmetė Light Red ir paliko tik 8 spalvas: silver white, Naples yellow, yellow ochre, ochre de ru, red ochre, cinnabar, ivory ir cork black,  ir Prussian blue

Arčiau amžiaus pabaigos, kai permatomas posluoksnis tapo vis labiau mėgiamas,  Ochre spalvos buvo pakeistos Bitumen  (bitumas) spalva. juodai ruda spalva praskiesta aliejumi arba terpentinu, taip pat buvo pridėta Burnt Sienna. 

antra dalis 

trečia dalis