Vėliau devynioliktame amžiuje, dailininkai pradėjo įtraukti daugiau spontaniškos Ebauche išvaizdos savo galutiniuose darbuose, kaip matome ir šiame natūralisto Émile Friant darbe.
Knygoje "The Mastery of Oil Painting" Frederick Taube pasiūlė palete panašia į Prancūzų akademijos. Jo palete sudarė lead white, ochre, umber, Prussian blue ir Venetian red. F. Taubes siūlė tokias spalvas kaip Prussian blue ir Umber "pirmajam tapymui" dėl šių spalvų išskirtinių džiovimą skatinančių savybių. Jis taip pat siūlė specialiai įdėti "Copal lako" į kietą Lead White dažą, naudotą posluoksniuose. Tai ne tik leisdavo dažus padaryti lengviau valdomais, bet ir padarydavo pradinį sluoksnį storesnį ir labiau sugeriantį. Kol ši balta spalva vyrauja paletėje, tol nėra reikalo į kitus spalvų mišinius dėti papildomo lako.
Joshua La Rock darbai
Greičiausiai, kad 19a. dailininkų pasirenkamoms spalvoms Ebauche, įtakos galėjo turėti ne tik spalvų prieinamumas, bet greičiausiai pačio dažo džiuvimo laikas. Tokie to laikmečio dailininkai kaip W. Bouguereau ar Vibert buvo žinomi, kaip eksperimentuojantis su drobėmis kurios sugerdavo dažus. Tikėtina, kad ir kiti dailininkai kurie mokėsi École des Beaux- Arts galėjo bandyti siekti kažko panašaus su savo drobėmis.
Greitai džiūstančių pigmentų ir dažus sugeriančios drobės kombinacija galėjo smarkiai pagreitinti Ebauche procesą, kas leisdavo studentams daugiau laiko praleisti prie paskutinių sluoksnių, kadangi neretai Prancūzų akademijose jie teturėdavo vieną savaitę trunkančią pozą, o atlikti reikėdavo visus darbus, nuo eskizo iki paskutinio potėpio.
Joshua LaRock, Nina
Amžiaus pabaigoje, progresyvūs dailininkai, tokie kaip ekspresionistai pasidarydavo tamsius Ebauche, vardan to, kad galėtų pradėti tapyti šviesiais atspalviais panašiais į subjekto spalvas.
Šie dailininkai teikė pirmenybę spontaniškam ir laisvam Ebauche atlikimui, vietoje kruopščiai ir tiksliai atlikto tapybos darbo. Todėl rūpindavosi energingais potėpiais ir nesulietų tonų bei spalvų sugretinimu. Dailininkams kurie mokėsi pilnai akademiniais metodais, impresionistų darbai atrodydavo nepabaigti ir duodavo jiems kritikos. Nepaisant priešpriešos tarp šių dviejų skirtingų mokyklų, impresionizmo ir klasicizmo, tai buvo bendras išmokimas kaip pritaikyti Ebauche, kas leido jiems kurti meno kūrinius, kurie apibrėžia jų individualius žanrus.
Šių laikų dailininkas Morgan Weistling naudoja techniką, kuri panaši į Ebauche. Weistling'o spalvos yra neryškios ir yra tepamos ant drobės taip, tarsi jis klotų individualias tonų plyteles.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą