Pasiūlysiu tam tikrą perspektyvą, kuri parodo takoskyrą tarp profesionalaus menininko ir mėgėjo. Tai nėra menininko vertinimo sistema, bet gali, retsykiais, suteikti informacijos ar tam tikrų, bet ribotų, dailės kūrinių vertinimų, įžvalgų kūrėjams. Noriu paagituoti informaciją, kurios trūksta jauniems (ir ne tik) Lietuvos menininkams (ir ne tik).
Force129 Jean-Michel Basquiat portreto studija, 2011
Asmuo, turintis menininko dvasią, siekia kurti. Ir to siekia didelę laiko dalį, kaip Jean-Michel Basquiat. Jį įsivaizduoju su aliejiniais dažais suteptais dredais tapantį paveiklus, duris, viską: ne žmogus, o didžiulis vaikščiojantis teptukas! Tačiau ką reikėtų akcentuoti, tai jog jisai pasiekė lygį, kad jam užtektų pinigų dažams, ne vien tiktais tapant, užsidarius studijoje. Pavyzdžiui, Jean-Michel reguliariai rodėsi televizijoje, apsiėmė groti grupėje (nemokėdamas groti), pastoviai tapydavo renginiuose, lankydavosi jaunųjų mados dizainerių renginiuose, kituose vakarėliuose, kūrė vardą ("brendą"), skleidė grafiti užrašus, bendradarbiavo su Andy Warhol, siekė bendravimo su Robert Rauschenberg, David Bowie. Visa tai padėjo jam išreklamuoti savo vardą, kūrybą, būti priimtam prestižinių galerijų. Jean-Michel, dėvintį aptaškytą dažais Armani kostiumą "Times" viršelio nuotraukoje, neversliu nepavadinsi.
Jasper Johns, "Baltas taikinys", 1957
Menotyrininkas, meno rinkos ekspertas Ernestas Parulskis dar 2007-ais metais rašė "Verslo Žiniose", jog kritikuoti meno rinkos suvokimą Lietuvoje, menininkų saviizoliaciją, ir kitas ydas buvo tapę banalu. Daug apie tai rašyta. Dar daugiau parašyta ir po to. Deja, Parulskio skleidžiamos meno pasaulėžiūros vis dar su žibintu reikia ieškoti kai kuriose Lietuvos meno aplinkose. Jose visas dėmesys skiriamas "aukštajai" kūrybai, savo jutiminės sielos ieškojimams, estetinei, giliai korifėjų dvasinei analizei. Taip nagrinėjamas didingo dailininko potėpio žaismas, taip giliai lendama, lyg regėtumėme kolonoskopijos vaizdo medžiagą iš autoriaus tiesiųjų žarnų. Ne veltui senųjų meistrų amžiuose tikėdavo, jog žmogaus sielos ir energijos rezginys buvo pilve. Plaukiojimas tokiuose giliuose romantizmo vandenyse apneša akvalangą autoriaus grynųjų jausmų potėpiais. Visas dėmesys - jo "vidinei virtuvei".
Robert Rauschenberg, "Baltas paveikslas", triptichas, 1951
O kiti dalykai yra labai svarbūs. Ką reiškia Sergėjus Ivanovičius Ščiukinas, Salon d'Automne impresionizmo, post-impresionizmo srovių tapytojams? Ar ne Andy Warhol dėka pasaulis pamatė Jean-Michel Basquiat? Ar Kandinskis būtų toks žinomas jei ne jo etatas Bauhause ir jo tekstai, kaip "On the Spiritual In Art"? Kas yra dailininkas be galerijos? Ir kas yra galerija be menininkų? Paskutinieji du klausimai buvo (ir dar didele dalimi tebėra) teiginiai apie Lietuvos meno pasaulį.
Labai svarbu suprasti, kad savo, kaip menininko, karjeros vystymas nėra vien kūrimas tai, ką tu nori, kaip tu nori, kada nori. Šitokia paradigma apibūdina mėgėją, ne profesionalą*. Tenka užsiimti įvairiausiomis veiklomis, ir skirti joms tiek pat laiko, gal net daugiau, negu kiek skiriate savo aistroms. Tai yra siekti matomumo: skolinti ar dovanoti paveikslus, lįsti į renginius, megzti pažintis, vaidentis žiniasklaidos priemonėse, rūpintis reprezentacija, bendradarbiauti, skverbtis į parodas, bendrauti su galerijomis, t.t.. Siekti pragyvenimo: ieškoti fondų, rašyti projektus, atlikti užsakymus, siūlyti paslaugas, dalyvauti konkursuose, t.t.. Mėgėjui terūpi pareiga sau, o profesionalas susiduria su pareigomis kitiems.
Veikiant kitų asmenų sferoje, atsiranda patirtis ir žinios, orientuotos į kitus. Atliekant užsakymus, mes visi susidūrėme su užsakovo prašymais, jų vizijų diktavimais, ar reikalavimais. Turime mokėti įgyvendinti kažkieno norus, taip, kaip jiems tai patiktų vardan pragyvenimo, vardan meno. Dažnai reikia lankstumo - mokėti padaryti ne tik taip, kaip mes norėtumėme, bet kaip nori ta aplinka, į kurią kreipiamės. Ar tai būtų viešas konkursas, ar dvaro freskos užsakymas. Lankstumas, gebėjimas identifikuoti poreikius, kontaktas, profesionalumas - visa tai, ir dar daugiau, įeina į šiandien Lietuvoje dažnai skambantį žodį "verslumas", kurį Lietuvoje pastaruoju metu labai dažnai girdime socialinių reklamų ir kitų verslumą skatinančių projektų dėka.
Net jeigu esi pasaulinio garso ir pagarbos menininkas, kurį kviečia į bienales, dar nereiškia, kad pilnai išgyveni iš "tikrosios" kūrybos. Daug šiuolaikinių garsių menininkų studijų, pavyzdžiui, Patricijos Piccinini, neišgyvena iš projektų, kvietimų, ir iš tos kūrybos, kuri ją labiausiai domina. Visos studijos gyvavimo pagrindas susideda iš skulptūrų užsakymų, kurios mažiau žinomos šiuolaikinio meno kontekste. Viena jos perkamiausių serijų yra itin žaismingi, šmaikštūs mopedai-gyvūnai, elgiantys kaip elniai**.
Teatro ir kino maestro Jonas Vaitkus "Laisvosios bangos" radijo eteryje laidoje atsakė šitaip į klausimą apie kūrybinę laisvę jo vadovaujamame teatre: "Niekada nebuvo tos laisvės ir nebus tokios, kokios norisi. Tiesą pasakius, nesvajoju apie tai. Man svarbu, kad aš turėčiau kontaktą su trupe, su žiūrovu. Mes šitą teatrą per 6 metus atvėrėme ir lietuvių žiūrovui. Mes baigėme su tuo uždarumu<...>"***
Daugybė kitų garsių menininkų, nepaisant savo meistriškumo, siekė matomumo. Salvadoro Dali, Pikaso, Andy Warhol nepavadinsi saviizoliuotais menininkais, nesukūrusiais ypatingai prestižiškų vardų ir palikimo. Jų keliai į galerijas ir šlovę grįsti ne tik dažais.
Labai svarbu suprasti, kad savo, kaip menininko, karjeros vystymas nėra vien kūrimas tai, ką tu nori, kaip tu nori, kada nori. Šitokia paradigma apibūdina mėgėją, ne profesionalą*. Tenka užsiimti įvairiausiomis veiklomis, ir skirti joms tiek pat laiko, gal net daugiau, negu kiek skiriate savo aistroms. Tai yra siekti matomumo: skolinti ar dovanoti paveikslus, lįsti į renginius, megzti pažintis, vaidentis žiniasklaidos priemonėse, rūpintis reprezentacija, bendradarbiauti, skverbtis į parodas, bendrauti su galerijomis, t.t.. Siekti pragyvenimo: ieškoti fondų, rašyti projektus, atlikti užsakymus, siūlyti paslaugas, dalyvauti konkursuose, t.t.. Mėgėjui terūpi pareiga sau, o profesionalas susiduria su pareigomis kitiems.
Veikiant kitų asmenų sferoje, atsiranda patirtis ir žinios, orientuotos į kitus. Atliekant užsakymus, mes visi susidūrėme su užsakovo prašymais, jų vizijų diktavimais, ar reikalavimais. Turime mokėti įgyvendinti kažkieno norus, taip, kaip jiems tai patiktų vardan pragyvenimo, vardan meno. Dažnai reikia lankstumo - mokėti padaryti ne tik taip, kaip mes norėtumėme, bet kaip nori ta aplinka, į kurią kreipiamės. Ar tai būtų viešas konkursas, ar dvaro freskos užsakymas. Lankstumas, gebėjimas identifikuoti poreikius, kontaktas, profesionalumas - visa tai, ir dar daugiau, įeina į šiandien Lietuvoje dažnai skambantį žodį "verslumas", kurį Lietuvoje pastaruoju metu labai dažnai girdime socialinių reklamų ir kitų verslumą skatinančių projektų dėka.
Patricia Piccinnini, "Elniai", 2009
Net jeigu esi pasaulinio garso ir pagarbos menininkas, kurį kviečia į bienales, dar nereiškia, kad pilnai išgyveni iš "tikrosios" kūrybos. Daug šiuolaikinių garsių menininkų studijų, pavyzdžiui, Patricijos Piccinini, neišgyvena iš projektų, kvietimų, ir iš tos kūrybos, kuri ją labiausiai domina. Visos studijos gyvavimo pagrindas susideda iš skulptūrų užsakymų, kurios mažiau žinomos šiuolaikinio meno kontekste. Viena jos perkamiausių serijų yra itin žaismingi, šmaikštūs mopedai-gyvūnai, elgiantys kaip elniai**.
Kadras iš J. Vaitkaus pastatyto "Eugenijus Oneginas" spektaklio. Maskvos J. Vachtangovo teatras.
Teatro ir kino maestro Jonas Vaitkus "Laisvosios bangos" radijo eteryje laidoje atsakė šitaip į klausimą apie kūrybinę laisvę jo vadovaujamame teatre: "Niekada nebuvo tos laisvės ir nebus tokios, kokios norisi. Tiesą pasakius, nesvajoju apie tai. Man svarbu, kad aš turėčiau kontaktą su trupe, su žiūrovu. Mes šitą teatrą per 6 metus atvėrėme ir lietuvių žiūrovui. Mes baigėme su tuo uždarumu<...>"***
Daugybė kitų garsių menininkų, nepaisant savo meistriškumo, siekė matomumo. Salvadoro Dali, Pikaso, Andy Warhol nepavadinsi saviizoliuotais menininkais, nesukūrusiais ypatingai prestižiškų vardų ir palikimo. Jų keliai į galerijas ir šlovę grįsti ne tik dažais.
Pirmos dalies pabaiga. Antroje dalyje ponagrinėju vieną Lietuvos jauno tapytojo paveikslų seriją iš praktinės, komercinės pusės. Spauskite čia. Tuo pačiu paaiškės, kodėl straipsnyje figūruoja Jasper Johns ir Robert Rauschenberg kūriniai.
_______________________________________
* XX amž. pab. meno teorijos išlukšteno tikrosios kūrybos esmę, kuri nėra susijusi su profesionalumu. Vadovaujantis jomis, galime pastumti šį straipsnį nuo meno toliau ir sakyti, jog kalbame apie kitus dalykus, ką menininkai daro ar turėtų daryti.
** Patricia Piccinini, Kauno dailės instituto studentų seminarai 2013 m. Kauno bienalės projekto metu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą