Menininko mėgėjo ir profesionalus menininko priešprieša (II dalis)

Šis įrašas yra straipsnio antra dalis. Pirmąją dalį rasite paspaudę čia.

Ši verslumo perspektyva pasiūlo visai kitą sistemą, pagal kurią galima vertinti kūrinius, kūrėjo darbą, karjerą, veiksmus. Ir didele dalimi šitie dalykai yra susiję su autoriaus reitingu meno rinkose, jo žyme istorijoje. Žemiau esanti analizė vadovaujasi ir tais dalykais, kurie nėra taikomi realybėje meno kūrinio įvertinime, tačiau pasiūlo labai naudingų, vertingų įžvalgų, kuriomis naudojosi Salvadoras Dali, Pikaso, Andy Warhol. Jų nepavadinsi saviizoliuotais menininkais, nesukūrusiais ypatingai prestižiškų vardų ir palikimo. Jų keliai į galerijas ir šlovę grįsti ne tik dažais.

Paulius Šliaupa, "Šviesos refleksijos", 2014

Norėčiau panagrinėti vieno Lietuvos jaunojo tapytojo seriją iš komercinės pusės. Pauliaus Šliaupos „Šviesos refleksijas“. Tai vasario mėnesį atsidariusi paroda Šv. Jono gatvės galerijoje. Interviu su P. Šliaupa vasario 22 d. laidoje "Durys atsidaro" parodo, jog autorius labai atsidavęs šiai savo paveikslų serijos idėjai, ir, tikiuosi, jautė malonumą tapydamas ją. Nesiekiu peikti P. Šliaupos, noriu pagirti ir suteikti pasiūlymų šiuo straipsniu. Ypatingai šaunu, kad rodėsi televizijoje! Linkiu ir toliau siekti tokios puikios reklamos. Tad noriu atsiprašyti autoriaus ir pažvelgti į "refleksijas" iš neestetinės pusės. Nes iš tam tikros perspektyvos šių paveikslų, kaip produktų, aspektai yra skurdūs.

Andy Warhol, "Sidabrinės mašinos avarija (dviguba nelaimė)", 1963 

Kai pradedi galvoti linkme, įvardyta pirmojoje straipsnio dalyje, susiduri su plačiu pasaulėžiūros praplėtimu. Pateiksiu šitaip: kaip muzikantai, aktoriai yra tarpe tarp menininkų ir entertainer`ių, taip ir dailininkai. Principe. Kaip žmonės moka pinigus patekti į koncertą, ar į spektaklį, analogiškai žmonės ir įsigyja kitus meninius artefaktus. Didelė žiūrovų dalis nori būti sujaudinta. Nori, kad jų viduje išsiskleistų jausmų puokštė. Artisto dėmesys yra žiūrovui, o žiūrovo dėmesys artistui. Abipusis ryšys. Paprasčiau tarus, aš kuriu kažkam. Aš tapau paveikslą, kurį kažkas pasikabins ant sienos ir džiaugsis juo. Prieš tai - turės jį įsigyti iš manęs. Už nemenką sumą. Muzikos albumą, koncerto bilietą galima įsigyti už 50 Lt, o paveikslai kainuoja tūkstančius. Kuo mano paveikslas taip sujaudins žiūrovą, kad jisai jį įsigys už per metus sutaupytus pinigus? Kuo?

Li Yuan-chia, "Monocrominis baltas paveikslas", 1963

Požiūrio horizontai prasiplečia, kai supranti, jog klausimas nėra tik, ką aš noriu kurti? Klausimas ir kam aš kuriu? Ir į jį sutelpa visas naujas pasaulis. Ar tau patinka, ar jūs įvertinote, ar tave jaudina, ar tu susigraudinai? Ką aš padariau, kad jiems patiktų, kad jų jausmus suvirpinčiau? Kas juos emociškai paliečia?

Tadas Šarūnas, „Stormtrooper“, 2007-2011

Šiek tiek sugrįšiu prie kūrinio vertės. Ilja Laursas sykį televizijoje tarė, jog menininkams itin reikalingas verslumas, ir pateikė pavyzdį. Fotografas, siekiantis pagauti Islandijos ugnikalnio Ejafjadlojokudlio išsiveržimą, turi tenais nuskristi, išnuomoti sraigtasparnį, turėti brangią aparatūrą, ir rizikuoti. Ypatingai vertingi kadrai. Tokio įvykio negatyvai būtų brangiai perkami viso pasaulio žurnalų ir daugelio žmonių, kompanijų (kokią svarbą gali vaidinti toks kadras, galite pamatyti nuotaikingame filme "Volterio Mičio slaptas gyvenimas," kai "Life" žurnalo darbuotojas per visą pasaulį keliauja, ieškodamas paskutiniam žurnalo leidiniui pamesto negatyvo). Taipogi, išskirtinai aukštos kokybės ir didelio formato nuotraukų spauda kainuoja itin brangiai. O didelio gabarito meno kūrinių gabenimas po skirtingų šalių, miestų galerijas? Tado Šarūno nuotraukos ŠMC 2012 m. parodoje „Vietos karta“ mane sugriebė, be abejo, dėl daugelio dalykų, bet labai svarbus faktorius buvo jų dydis ir išskirtinė kokybė.

Robert Ryman "Be pavadinimo", 1961

Taigi, kiek reikia investuoti į Šliaupos paveikslų pagaminimą? Parodoje vyrauja mažas paveikslų formatas, ypatingai paprasta technika, nereikalaujanti meistrystės ar žinių tapyba, jokių rėmų, ir daugelis kitų elementų, kurie neleistų mėgėjui namuose pačiam pasidaryti tokius meditacinius paveikslus. Tai būtų paprasta ir kainuotų itin pigiai. Galima sakyti, jog Warhol "Sidabrinės mašinos avariją (dviguba nelaimė)" irgi paprasta pasidaryti. Tačiau atsirastų daugybė keblumų: užsakyti tokio dydžio rėmus, gauti tokius emociškai paveikius kadrus, juos tinkamai apdoroti, itin brangiai užsakyti paslaugas spaustuvėje. Pridursiu, kad tik žvilgtelėjus į darbą, labai aišku kokią istoriją jisai pasakoja, ir jaučiame stiprias emocijas.

Kazimiras Malevičius, "Baltas kvadratas baltame fone", 1918

Bet kopija yra kopija. Idėja yra svarbi. Idėja kainuoja. Warhol sugalvojo unikaliai panaudoti spaudą, išrado unikalią vizualinę raišką, ir, be abejo, realizavo daug itin paveikių kūrinių idėjų. Ar „Refleksijos“ yra unikalus produktas? Deja, konkurentų jam yra labai daug, kaip ir konkuruojančių paveikslų. Tokių kūrinių apstu pusę amžiaus ir šiame straipsnyje. Kažkada tai buvo nauja, inovatyvi, skandalinga, pasipiktinimą arba beatodairišką liaupsinimą sukelianti tapyba, bet tai buvo senai. Straipsnyje matote tik kelis, žinomiausius paveikslus, kurie vienaip ar kitaip primena Šliaupos seriją. Yra pilna kūrinių, kurie tapatūs ir teoretiškai, t.y. turintys tokią pačią misiją ir bruožus, kuriuos mūsų kolega tapytojas skelbia. Yra ir buvo autorių, kurie, pasak jų, tapė šviesa. László Moholy-Nagy, Dan Flavin, Robert Irwin, Keith Sonnier, Povilas Ramanauskas, visa šviesos meno kryptis, vyraujanti nuo viduramžių vitražų iki dabartinių šviesos instaliacijų. Tam tikrais atžvilgiais "Šviesos refleksijos" yra XX amž. viduryje atsiradusios balta ant baltos tapybos stiliaus tąsa ir nieko naujo nepasiūlo menotyrininkams bei meno pirkėjams. 

Povilas Ramanauskas "Introspekcija", 2012

Be abejo, Šliaupos paveiksliai turi kažko išskirtinio - paprieštarausiu autoriaus intencijai, ir teigsiu, jog serija yra artimesnė ekspresionizmui ir Lietuvos ekspresionizmo mokyklai, negu minimalizmo ar konceptualizmo tėkmėm, ar šviesos tapybai. "Refleksijos" yra savitos ir unikalios. Tačiau šią paveikslų seriją smukdo kontekstas, nes ne tik kad yra pilna panašių darbų, estetiškai ir teoretiškai, bet vyrauja kitokios tendencijos Lietuvoje ir pasaulyje. Art Vilnius '13 perkamiausi jaunųjų menininkų Mykolo Saukos, Kristinos Norvilaitės, Kristinos Ališauskaitės, Eglės Ulčickaitės darbai ryškiai skiriasi nuo aptariamos serijos.

Kristina Ališauskaitė, "Betoninės kelnės", 2009

Tikiuosi, ateityje aprašysiu plačiau aptariamą komercinę paradigmą. Aš, dėl aiškumo, panaudojau tokį terminą, bet į jį įeina ne vien tik blogasis žodis „komercija“, bet dizaino metodika, būtina taikomiesiems menams ir kitoms kūrybinėms sritims... Įeina ir verslumas. Jo, kaip vertybės, trūksta mūsų menininkų socialinėje strata. Nieko stebėtino - buvusi Tarybų Sąjungos santvarka ypatingai neigė šitą ir susijusius įgūdžius. To palikimas atsispindi ir šiandieninėje nepriklausomos Lietuvos kultūrinių vertybių sferoje. Tačiau laikas keistis, laikas domėtis, mokytis. Verslumo skatinimu plačiai užsiima LR vyriausybės užsakytos socialinės reklamos ir kiti įvairūs projektai. Noriu patriotiškai prisijungti prie jos ir pasakyti, jog verslumas nėra vertybė tik komerciniam pasauliui! Profesionaliam menininkui irgi reikalingas verslumas!

Noriu kuo nuoširdžiausiai paskatinti kolegas, kad pradėtų mąstyti ne tik apie tai, ką dėstytojai iš mūsų norėjo (nori), bet ko nori ta auditorija, kuriai jūs skiriate savo kūrybą. Iš kurios jūs tikitės uždirbti duonai, drobei ir dažams!
________________________________

Šis įrašas yra straipsnio antra dalis. Pirmąją dalį rasite paspaudę šičia.