Progresuojantis jaunasis menininkas Justinas Krasuckas poreikį piešti pajuto dar sėdėdamas mokykliniame suole. 2008 m. jis baigė dabartinę Dauniškio gimnaziją, savo piešimo įgūdžius, meninį skonį ugdė Utenos dailės mokykloje. Gyvenimą susiejęs su tapyba talentingas jaunas žmogus jau porą metų gyvena Vilniuje ir realizuoja save šioje srityje. Trumpam grįžęs į savo gimtąjį miestą – Uteną, J. Krasuckas sutiko pasimatyti su „Utenos dienos" žurnaliste ir pasikalbėti kūrybos tema.
Utenos dailės mokykloje įsisukusi kūrybinė karuselė nesustojo – J. Krasuckas save realizavo mokydamasis Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kur baigė menotyros studijas. Kaip pats tikino, studijuodamas gavo nemažą teorinių žinių bagažą – teatro, architektūros, dailės, dizaino, meno filosofijos, estetikos pagrindus, kas padeda kuriant savo darbus. Anot J. Krasucko, Kaune labai greitai atsirado bendraminčių – skulptorių, dailininkų, kitos srities meno atstovų būrys, todėl veikti ir eiti į priekį buvo paprasčiau. Anksčiau daugiau iš fotografijų žmonių portretus tapęs dailininkas, ilgainiui ėmė lankyti užsiėmimus, į kuriuos rinkdavosi menininkai ir žmonės, kurie jiems pozavo. J. Krasuckas pastebėjo, kad tapyti pozuojančius žmones yra kur kas įdomiau, nei perteikti juos iš fotografijų. Ilgainiui „Utenos dienos" pašnekovas ėmė pats inicijuoti užsiėmimus, kuriuose buvo galima tapyti pozuojančius žmones. Netrukus atsirado bendraminčių kolektyvas, gavęs „Degančių pieštukų" pavadinimą. „Juokavome, kad taip smarkiai dirbame, kad net pieštukai gali užsidegti", – pavadinimo reikšmę paaiškino jaunasis dailininkas, su draugais menininkais propaguojantis realizmą, tapyboje dažnai vaizduojantis klasikinį realizmą. „Manau, kad menas neturėtų būti toks sudėtingas, kad jį suprastų tik meno žmonės", – į platesnę žiūrovų auditoriją orientavosi J. Krasuckas. Išbandęs keramiką, kompiuterinę grafiką, talentingas vyras apsistojo ties tapyba ir piešimu – pastarosios sritys pasirodė artimiausios. Žmonių portretai – pagrindinis J. Krasucko tapybos žanras. „Patinka vaizduoti žmogaus veidą, visą galvą. Piešiant gamtą, tapant natiurmortus, nejaučiu tokio malonumo kaip vaizduodamas žmogų", – tikino dailininkas ir pridūrė, kad labiau žavi liūdnesni, niūresni skandinaviško stiliaus pozuotojų veidai. „Man tragedija visuomet buvo įdomesnė nei komedija", – akcentavo pašnekovas. Paklausus, kokius žmones jis renkasi savo paveikslams, ilgai negalvojęs J. Krasuckas patikino, kad kol kas daugiau tapo savos aplinkos žmones, tačiau ieško ir įdomių asmenybių. Anot unikalių darbų autoriaus, prieš pavaizduojant žmogaus portretą, labai svarbu nors kiek pažinti pozuotoją, sužinoti tam tikrą dalį jo gyvenimo istorijos. Menininko akiratyje dažniausiai atsiduria jauni žmonės, jo bendraamžiai, paaugliai, neretai kažkuo išsiskiriantys – nešiojantys auskarus, pasidarę tatuiruotes, priklausantys gotams, metalistams. J. Krasuckas daugiausia vaizduoja jaunas merginas, moteris, tapydamas žmonių portretus naudoja įvairius simbolius, alegorines figūras, mėgsta išlaikyti paslaptį. Menininko aplinkoje yra žmonių, kuriuos dailininkas gali tapyti daugybę kartų. Kaip tikino J. Krasuckas, yra padaręs bemaž 15 draugės portretų – sukūręs savotišką jų seriją. Anot pašnekovo, taip yra tada, kai žmogų labai gerai pažįsti, kai bendraudamas su juo matai daug įvairių atspalvių, veidų. „Nepatinka standartizuoti, taisyklingi ar tobuli veidai", – teigė menininkas, mėgstantis analizuoti bei vaizduoti kūryboje ir save. Savo autoportretų J. Krasuckas yra sukaupęs nemažai. Pasak jo, buvo mėnuo, kai save piešė kiekvieną dieną – išėjo 30 autoportretų serija. Iš pradžių darbai buvo daugiau realistinio stiliaus, vėlesni bandymai peraugo į eksperimentinį lygmenį su visokiais savęs pamatymais ateityje.
J. Krasuckas piešdamas ar tapydamas įkvėpimo nelaukia. Menininko manymu, jis ateina bedirbant, o tapo jaunas dailininkas kiekvieną dieną, spalvų, emocijų pripildydamas savo rytus. Anot dailininko, rytas – tas paros laikas, kai galva yra skaidri, tuščia, labiausiai pasiruošusi kūrybiniams akibrokštams. Vyras buvo įsitikinęs, kad per nuolatinį, intensyvų darbą gyvenime galima nemažai pasiekti, pajusti tobulėjimo džiaugsmą. „Gyvenime stengiuosi perfiltruoti tai, kas yra gražu, ir parodyti žmonėms. Tai man yra kūryba", – šypsojosi J. Krasuckas ir pridūrė, kad ją suvokia ir kiek kitaip. Anot jo, į kūrybos sąvoką įeina ir paprasčiausias žmoniškumas, kai kasininkas gražiai elgiasi su pirkėju, taip pat – skaniai paruoštas maistas, estetinis jo pateikimas. „Paveikslas turi atrodyti estetiškai", – tikino įžvalgų tapant portretus nestokojantis jų autorius, apgailestaudamas, kad būna ir nepavykusių darbų. Tačiau, anot jo, jei paveikslas nepavykęs, reiškia, kad nuo pat pradžių į jį buvo įdėta mažai darbo. „Kurdamas vadovaujuosi analitiniu mąstymu, kai stengiuosi daug ką numatyti iš anksto", – pasakojo J. Krasuckas, kuris yra labai savikritiškas sau. „Jei nesu patenkintas savo darbu, tai aš jo nelabai kam ir rodysiu", – buvo tiesus pašnekovas ir pridūrė, kad dėl savikritiško žvilgsnio į savo darbus jis dar nėra pasiruošęs surengti rimtos personalinės parodos. „Personalinės parodos dar nelabai noriu, nes esu perfekcionistas, siekiu, kad viskas būtų tobula", – paaiškino dailininkas ir teigė, kad jo parodos kol kas eksponuojamos Utenos mokyklose. Menininko kūriniai yra džiuginę Adolfo Šapokos gimnazijos bendruomenę, šiuo metu keletas autoriaus darbų puošia Krašuonos progimnazijos erdves. Parodose jaunas dailininkas daugiau pasirodo su savo bendraminčių grupės „Degantys pieštukai" nariais.
Trumpam į Uteną grįžęs aplankyti čia gyvenančių tėvų ir Dauniškio gimnazijoje besimokančio brolio (dar vienas menininko brolis jau yra baigęs magistrantūros studijas ir dirba Briuselyje – aut. past.), J. Krasuckas nesibaidė galimybės kada nors čia vėl įsikurti ilgesniam laikui. Anot jo, kas labai nori, visuomet atranda galimybių save realizuoti, kad ir nedideliame miestelyje. „Džiaugiuosi, kad užaugau Utenoje. Man patinka maži miesteliai ir nedaug žmonių", – gimtojo miesto privalumus įžvelgė pašnekovas, šiuo metu sostinėje ne tik vaizduojantis žmonių portretus, bet ir vienoje įmonėje dirbantis kompiuterinių žaidimų dailininku.
J. Krasuckas piešdamas ar tapydamas įkvėpimo nelaukia. Menininko manymu, jis ateina bedirbant, o tapo jaunas dailininkas kiekvieną dieną, spalvų, emocijų pripildydamas savo rytus. Anot dailininko, rytas – tas paros laikas, kai galva yra skaidri, tuščia, labiausiai pasiruošusi kūrybiniams akibrokštams. Vyras buvo įsitikinęs, kad per nuolatinį, intensyvų darbą gyvenime galima nemažai pasiekti, pajusti tobulėjimo džiaugsmą. „Gyvenime stengiuosi perfiltruoti tai, kas yra gražu, ir parodyti žmonėms. Tai man yra kūryba", – šypsojosi J. Krasuckas ir pridūrė, kad ją suvokia ir kiek kitaip. Anot jo, į kūrybos sąvoką įeina ir paprasčiausias žmoniškumas, kai kasininkas gražiai elgiasi su pirkėju, taip pat – skaniai paruoštas maistas, estetinis jo pateikimas. „Paveikslas turi atrodyti estetiškai", – tikino įžvalgų tapant portretus nestokojantis jų autorius, apgailestaudamas, kad būna ir nepavykusių darbų. Tačiau, anot jo, jei paveikslas nepavykęs, reiškia, kad nuo pat pradžių į jį buvo įdėta mažai darbo. „Kurdamas vadovaujuosi analitiniu mąstymu, kai stengiuosi daug ką numatyti iš anksto", – pasakojo J. Krasuckas, kuris yra labai savikritiškas sau. „Jei nesu patenkintas savo darbu, tai aš jo nelabai kam ir rodysiu", – buvo tiesus pašnekovas ir pridūrė, kad dėl savikritiško žvilgsnio į savo darbus jis dar nėra pasiruošęs surengti rimtos personalinės parodos. „Personalinės parodos dar nelabai noriu, nes esu perfekcionistas, siekiu, kad viskas būtų tobula", – paaiškino dailininkas ir teigė, kad jo parodos kol kas eksponuojamos Utenos mokyklose. Menininko kūriniai yra džiuginę Adolfo Šapokos gimnazijos bendruomenę, šiuo metu keletas autoriaus darbų puošia Krašuonos progimnazijos erdves. Parodose jaunas dailininkas daugiau pasirodo su savo bendraminčių grupės „Degantys pieštukai" nariais.
Trumpam į Uteną grįžęs aplankyti čia gyvenančių tėvų ir Dauniškio gimnazijoje besimokančio brolio (dar vienas menininko brolis jau yra baigęs magistrantūros studijas ir dirba Briuselyje – aut. past.), J. Krasuckas nesibaidė galimybės kada nors čia vėl įsikurti ilgesniam laikui. Anot jo, kas labai nori, visuomet atranda galimybių save realizuoti, kad ir nedideliame miestelyje. „Džiaugiuosi, kad užaugau Utenoje. Man patinka maži miesteliai ir nedaug žmonių", – gimtojo miesto privalumus įžvelgė pašnekovas, šiuo metu sostinėje ne tik vaizduojantis žmonių portretus, bet ir vienoje įmonėje dirbantis kompiuterinių žaidimų dailininku.
Harrah's Cherokee Casino & Hotel - Mapyro
AtsakytiPanaikintiMapyro features a casino and hotel located in 창원 출장마사지 Cherokee, West Virginia, just south of the 광주 출장마사지 town 광명 출장안마 of 대구광역 출장안마 Murphy and steps from Harrah's Cherokee Casino and 영주 출장마사지