Dar kartą apie Ebauche

Kadangi vis daugiau ir daugiau žaviuosi ir gilinuosi į 19a. prancūzų dailės akademijos technikas ir metodus,  šį kartą parašysiu keletą minčių ir patarimų apie Ebauche. Ebauche yra terpentinu ir keliais aliejaus lašais atskiesta tonų studija ant piešinio.

Keletas terminų:
Tonai: Šviesa ir tamsa
Spalva: (raudona, žalia, geltona ir pan)
Spalvos intensyvumas: Spalvos intensyvumas lyginant su neutralia pilka.

Visi odos tonai yra mišiniai iš geltonos ir raudonos.


Labiausiai į šviesą atsisukusios vietos turi didžiausią spalvos intensyvumą (išskyrus blikus).  Formai nusisukant nuo šviesos, spalva tampa tamsesnė toniniu atžvilgiu ir mažiau spalviniai intensyvi.  Intensyviausios spalvos yra tiesiai iš tūtelės, o labiausiai intensyvios yra Cadmium spalvos.
Šešėliuose naudodami juodą spalvą atsiminkite, kad juoda - tai tik labai tamsiai mėlyna.

Kai ruošiatės paletę, pasistenkite ją pasiruošti apgalvotai ir organizuotai. Kažkas yra pasakęs, kad paletė atspindi dailininko mąstyseną.  Nuo kairės pradėkite geltonomis, tada tęskite raudonomis spalvomis, pereikite prie žalių ir galiausiai  užbaikite mėlynomis.  Žemiau pateikiu pilną spalvų paletę kuri buvo naudojama Prancūzijos akademistų ir yra naudojama dabar šios akademijos pasekėjų.

1. White
2. Lemon Yellow
3. Cadmium Yellow
4. Naples Yellow
5. Yellow Ochre
6. Raw Sienna
7. Raw Umber
8. Cadmium Orange
9. Cadmium Red
10. Venetian Red
11. Alizarin Crimson
12. Burnt Umber
13. White
14. Cadmium Green
15. Sap Green
16. Viridian Green
17. Cerulean Blue
18. Ultramarine Blue
19. Cobalt Blue
20. Violet (Dioxazine Purple)
21. Ivory Black
22. VanDyke Brown

 25% Raw umber, 25% burnt sienna ir 50% juodos sukuria idealiai neutralią spalvą, kurią galima šviesinti su balta.

Turiu paminėti, kad šiam posluoksniui nėra būtina dažus skiesti aliejais ( skiedžiant galima įlašinti sėmenų aliejaus). Pakanka naudoti terpentiną, mat naudojant per daug aliejaus gali atsirasti nedideli gumbeliai, atsiranda mažas reljefas, kuris trukdo sekančiuose sluoksniuose.

Kai pradedate tapyti ebauche, turėkite omenyje, kad jūsų tikslas yra pasiekti bendrą darbo nuotaiką, spalvų ir tonų harmoniją. Šiame etape stenkitės neprarasti piešinio, tegu jis persimato. Nors, žinoma, kartais galite ji pakoreguoti ir tapydami.  Kai tapote tamsesniu dažu ant šviesesnio, spalvos intensyvumas pakyla. Tas pats nutinka lasiruojant.  Taigi bendrai jūsų ebauche turėtų būti kiek šviesesnis nei galutinis darbas, tarsi jūs norėtumėte ant jo lasiruoti.
Pradėkite tapyti ebauche nuo šviesiausių ir spalviniai intensyviausių vietų (dažniausiai tapant žmogų tai būtų nosies galiukas ir kakta). Tada pereikite prie tamsiausių ir mažiausiai spalviniai intensyvių vietų.
Šešėliams sumaišykite skirtingus mišinius ir naudokite skirtingus teptukus, kad išlaikytumėte darbą kiek įmanomą švaresnį.
Saugokite šviesiausias ir spalviniai intensyviausias vietas. Tik, kai plokštumomis pasidarysite šviesiausias ir tamsiausias paveikslo vietas, galėsite pereiti prie detalių. Pavyzdžiui, nutapykite kaktos fragmentą, žandų šonus ir šešėlius, plaukus ir tik tada tapykite kitas vietas, naudodami nutapytas vietas kaip gaires.
Įsivaizduokite, kad lipdote skulptūrą. Taip pat, kuomet piešiate, nes jūs norite, kad jūsų darbas atrodytų it gyvas ant drobės.

Legendinis William Adolphe Bouguereau tapydavo keturiais sluoksniais ir ebouche būdavo pirmas. Tik trys liko!  Žemiau pasižiūrėkite į jo nebaigtą darbą, kuriame akivaizdžiai matosi ebauche.

Daugiau apie Ebauche:    

pirma dalis

antra dalis

trečia dalis

Senųjų meistrų tapybos technikos trumpai

By Donatas

Nuo aiškiai matomos dramos Carravagio darbe "Supper at Emmaus" iki  šeimyninių romantikos niuansų Vermeer'o "The love letter", natūralistiška ir realistiška senųjų meistrų tapyba užfiksuoja ryškius atspalvius, vingrias formas, dramatiškas tekstūras iš gamtos ir gyvenimo itin meistriškai. Naudodami tapybos technikų įvairovę, senieji meistrai kūrė originalų meną, kuris peržengė laiko ir geografijos barjerus bei šviečia it kūrybinio meistriškumo švyturys dabarties realizmo ir klasikinio realizmo meistrams bei studentams. Šimtmečiais tobulinta senųjų meistrų tapybos technika yra naudojama dailininkų visame pasaulyje, vaizduojant gamtą ir tikrą gyvenimą unikalioje visą to didybėje bei dramatiškoje elegancijoje.
Tikiuosi, jog ši kukli apžvalga leis geriau susipažinti su technikomis, kuriomis yra atlikti vieni geriausių žmonijos meno kūriniai ir bent kažkiek priartins šiandieninės kartos jaunuosius dailininkus prie klasikinės tapybos technikos.


Senųjų meistrų tapybos technikos: Posluoksniai

Viena iš plačiausiai senųjų meistrų naudotų technikų buvo posluoksniai. Tai yra preliminarus procesas leidžiantis dailininkui pavaizduoti kontūrus, sutvarkyti kompozicija ir nustatyti toninę atmosfera jo kūrinyje. Posluoksnis sukuria neutralių spalvų, galutinio darbo versija naudojant tempera arba aliejinius dažus.  Tempera yra tapybos priemonė, kurioje pigmentas yra sumaišytas su kiaušinio tryniu ir vandeniu. Dažniausiai posluoksnis yra nespalvotas, bet yra ir retų išimčių. Veliau yra tepami spalvoti sluoksniai ir pasiekiamas galutinis darbas.

Kad sukurti šedevrą, dailininkas pirmiausia turi pasidaryti kruopštų ir tikslų posluoksnį, nusistatyti tikslius tonus ir kompozicija. t.y. dalykus, kurių dailininkas turės laikytis dirbdamas ties paskutiniais posluoksniais.
Nepaisant to, kad kai kurie šiuolaikiniai dailininkai daro viską iš karto ir nedaro posluoksnių, studentui yra privalu gerai ji įvaldyti, kad galėtų pagerinti savo kūrybos lygi.

Rudasis ir "negyvasis" posluoksniai

Senųjų meistrų tapybos technikos: Liejimas

 Liejimas yra kita dažnai senųjų meistrų naudota technika.  Liejimas yra permatomas dažų sluoksnis tepamas ant išdžiuvusių dažų arba ant išdžiuvusio posluoksnio. Nepaisant to, kad dažniausiai ši technika yra naudojama ant nespalvotojo posluoksnio, neretai tai galima pritaikyti ir ant spalvoto posluoksnio, taip padidinant spalvų ryškumą.
Kaip ir kelios kitos technikos, taip ir ši, senųjų meistrų technika buvo naudojama dviem tikslais. Liejimas leido seniesiems meistrams išgauti sudėtingas gamtoje matomas spalvas naudojant limituotą spalvų paletę, kurią jie turėjo.  Be to, ši technika padėjo sukurti tam tikrus efektus, kuriuos būtų labai sunku arba net neįmanoma pasiekti kitomis technikomis.  Nors liejimas yra viena iš kelių senųjų meistrų technikų, kurias kiekvienas klasikinio realizmo dailininkas privalo gerai įvaldyti, tačiau tai visada turi būti naudojama su disciplinuotu apdairumu.  Sunku nuspėti kaip liejimas paveiks spalvų harmonija galutiniame darbe. Be to rekomenduojama, kad pradedantieji dailininkai naudotų  liejimą tik iš anksto apgalvotiems efektams.

Senųjų meistrų tapybos technikos: Lasiravimas

Panaši techniką kaip ir liejimas, tik esminis skirtumas yra tas, kad čia yra tepamas plonas NEPERMATOMAS dažų sluoksnis ant tamsesnio sluoksnio. Lesiravimas gali būti pasiektas braukiant ar tempiant teptuką gana smarkiai, taip sukuriant miglotą ar spalvą keičiantį efektą. Lesiravimas leidžia dailininkui pasiekti spalvų pasikeitimo efektą, nuo tamsos iki šviesos arba koreguoti pradinę spalvą jos visiškai nepaslepiant.

Jei yra klausymų ar neaiškumu, visada klauskite, bandysim paaiškinti.