Akademizmo Ébauche. Antra dalis

 

Šiame gražiame Angela Cunningham darbe vis dar matomas Ebouche apatinėje kūno dalyje.

Akademinio Ebouche įgyvendinimas yra sąmoningai suplanuotas žingsneliais. Naudojant pagrindines dėvynes spalvas studentas paprastai turėtų pasiruošti sau palete, kuri susidarytu iš daugiau nei tuzino eilių spalvų mišinių, suskirstytų į tris tonus. Viena dalis šviesoms, kita šešėliams o dar kita pustoniams. Veliau jis turėtu perkelti savo ankščiau suplanuotą darbą ant drobės anglimi arba pieštuku. Jei perkelta būtų anglimi, tai drobę dar reiktu truputi pakratyti ar švelniai padaužyti, kad nukristu visos nereikalingos anglies dulkės. Kai drobė pagaliau paruošta priimti dažus, pirmiausia reikia apsivedžioti kontūrus ir nustatyti pagrindines tamsiąsias mases su dažų mišiniu vadinamu "padažas". 

 

Šis nebaigtas A.Bouguereau darbas parodo kur jis sustojo vos tik pradėjas baigiamąjį sluoksnį. 

 Bouguereau buvo žinomas kaip greitai dirbantis, neretai pradėdavęs tapyti ant dar šlapio Ebauche. 

Šiame darbe matome kaip jis dirbą ties paauglės suknele lyg ji būtų visiškai šešėlyje. Iš pradžių viską nuliejo tamsiai rudai o tada ant viršaus naudojo  frottis arba rausvai mėlyną. 

Terminas "padažas" buvo naudojamas 19a. Prancūzijoje apibūdinant permatomą, skystą mišinį iš rausvai rūdų spalvų atskiestų terpentinu arba virtu ir atvėsintu aliejumi, pvz sėmenų. Neretai naudojama spalva būdavo Red Ochre.  Amžiaus pabaigoje  klasikinio meno peikėjai terminą "padažas" naudodavo pašiepti klasikinę tapybą. 

 Gal ir palankus žodis tam.

 

Taigi, kai kontūrai nustatyti o šešėliai švelniai bet tiksliai pasižymėti panaudojus "padažą", darbas tampa paruoštas "pirmam tapymui", Neretai tai būdavo pradedama kol "padažas" yra vis dar neišdžiuvęs. Pirmiausia būdavo nutapomos ryškiausių šviesų vietos naudojant baltų dažų mišinius, naudojant stora impasto sluoksnį pačioms šviesiausioms vietoms. Dažai būdavo tepami spontaniškai ir laisvai  suteikiant įdomumo ir blizgesio darbui. Vėliau tapomi pustoniai nuo šviesiausių iki šešėlių naudojant nedaugiau kaip šešis atskirus tonus. Galiausiai pradedami tapyti giliausi tonai šešėliuose leidžiant studentui užtapyti plonai tepta rausvai rudą posluoksnį ir tuo pačiu susikurti bendrą galutinio darbo efektą. 

Šiuolaikinis dailininkas Anthony Ryder palieja savo posluoksnį kuris yra labai panašus į 19a. Ebauche. 

 

 

 Šiame Ebauche etape tonai nėra suliejami tarpusavyje, vietoje to jie yra tapomi vienas šalia kito, tarsi konstruojant mozaiką. Tik tada, kai tonai yra užtepti tiksliai ir kada subjekto forma yra perskaitoma žiūrint iš bet kurios kambario vietos, gali būti prijungti papildomi tonu potėpiai.  Tai pasiekiama naudojant švarų, nuvalytą teptuką kiekvienam atskiram potėpiui arba teisinga spalva ir reikiamu tonu švelniai suteptas teptukas yra braukiamas tarp tų vietų kur atsiskiria tonai. Braukiamas  taip, kad būtų imituojama modelio formą.  Šiuo būdu tonu kratinys bus greitai sulietas tarpusavyje ir liks gražūs ir lygūs tonų laipsniškumai. 

      Kad pabaigti Ebauche, viskas ką reikėjo padaryti buvo pritaikyti keletą "inspiruotu potėpių" abejose vietose, tiek šviesioje tik tamsioje, kad pagyvinti paviršių ir išlaikyti originalų betarpišką posluoksnio jausmą. Didžiausia laisvė būdavo leidžiama būtent darant šiuos paskutinius prisilietimus. 

     Paveikslas kuriame "pirmasis tapymas" deramai atliktas, turėtų perteikti ramų atmosferos efektą su sidabrinėm ir peršviečiamomis natūraliomis rūdomis spalvomis, vyraujančiomis tarp kitų spalvų. 

 

 

   Jacques-Louis David,  Madame Adélaide Pastoret portretas, 1791-1792

Labai geras senovinio Ebauche pavyzdys. 

Prieš pradedant "antrąjį tapymą" ebauche buvo padedamas į šalį visiškai išdžiūti. Veliau būdavo nugramdomos dulkės ir paveikslas ranka arba teptuku ištepamas sėmenų aliejumi, o veliau su šilkiniu medžiagos gabalėliu nuvalomas. Tokia pat procedūra būdavo naudojama toliau iki pat baigiant darbą.

Trečia dalis greitai.